Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti... Na, tai vieta, dvelkianti tikrove... Ne, tai nėra prabanga tviskantis miestas. Nėra jis ir ypatingai švarus ar išpuoselėtas. Nėra šiame mieste nei jūros, nei vandenyno. Ir žmonės ganėtinai skurdžiai verčiasi. Bet jis turi kažką tokio, kas žodžiais nepaaiškinama.
Taip, tai Budapeštas – milijoninį žmonių skaičių turintis miestas, įsikūręs vidurio Europoje. Kas ten nebuvo, nesupras, kuo jis toks ypatingas – nuotraukų tam nepakanka. Tačiau pabandysiu nupasakoti ir bent mažą dalelę perteikti.
Tikrai nežadu tikinti, kad žmonės ten, Vengrijoje, išskirtiniai, ar geresni nei čia, Lietuvoje. Neretai žmonės svetur atrodo ir gražesni, ir geresni, ir žolė žalesnė, ir saulė skaisčiau spindi. Vengrai nėra demonstratyviai draugiški, paslaugūs ar gatvėje šypsenas dovanojantys žmonės. Tačiau, remdamasi savo asmenine patirtimi, drąsiai galiu teigti, kad, nutikus kokiam nelaimingam atsitikimui, sulauksi pagalbos - ir visiškai nesvarbu, kad jie iš esmės visiškai nesupranta anglų kalbos. Tai sakau ne šiaip sau - per visą pusmetį (laikotarpį, gyvenant Budapešte) teko susidurti su daugybe išbandymų, ir žmonės ne kartą yra savanoriškai pagelbėję. Tuo buvau labai maloniai nustebinta nuo pat pirmųjų dienų.
Budapešte kvepia karštu vynu. Jokia proga ten neapsieina be jo – tiek per įvairius susibūrimus, tiek per nacionalines šventes, ar festivalius garuoja karštas vynas. Vienas iš pačių jaukiausių festivalių, kuriuose kada nors teko pabuvoti – Budos pilyje kasmet vykstantis vyno festivalis, kurio metu ragauti vyno ir mėgautis laiku drauge suguža ne tik vietiniai, bet ir svečiai iš kitų šalių. Festivalis žavus savo išskirtine vieta prie Budos pilies, iš kurios matomas visas Budapeštas.
O Margaritos sala… Įspūdingasis Dunojus... Didingieji Parlamento rūmai, fantastiškieji tiltai, gaubiantys Dunojų...
Vis dėlto, koks nepakartojamas jausmas anksti ryte įžengti į Margaritos salą, kurioje tvyro migla, apgaubianti visą salą ta pasakiška, rodos, tik sapnuose regima aura. Žmonės ten tiesiog zuja - nepaisydami nei metų, nei paros laiko. Ne kartą ten teko matyti ir pačiai sudalyvauti naktį jaunų žmonių rengiamuose neformaliuose susibūrimuose su pačių grojama gyva muzika – visi šoka ir linksminasi iki pat ryto. Prisiminimai patys šilčiausi…
Tiesa, Budapeštas man išties ypatingai asocijuojasi su muzika. Ji girdima visur – žmonės ten linksminasi nepaisydami nei socialinės padėties, nei amžiaus - nesėdi užsisklendę ir pasislėpę pakampėse ir neliūdi, o atvirkščiai - eina į gatves, groja savais instrumentais ir dalinasi savo džiaugsmu su kitais visur - tiek metro, tiek stotyse, ar netgi čia pat, gatvėje.
Benamių skaičius Budapešte yra įspūdingas – to neįmanoma nepastebėti. Kiek teko kalbėtis su į Budapeštą iš kitų šalių atvykusiais žmonėmis, nė vienas nėra matęs nieko panašaus – metro, stotelėse, gatvėje – visur apstu benamių. Tačiau jie nėra agresyvūs.
Žinote, niekada nepamiršiu benamės romės, gyvenusios (gal vis dar ir tebegyvenančios) gatvėje. Kas rytą, traukiant į universitetą, pravažiuodavau autobusų stotelę, šalia kurios buvo apsigyvenusi romė. Smulkaus sudėjimo, tamsios odos, ramaus veido, maždaug 60-ies metų moterytė sėdėdavo ant šaligatvio su visais savo daiktais – netgi žiemą. Ji niekada nebuvo viena, turėjo augintinį - mažą apskretusį šunį, kas kartą man pravažiuojant ištikimai tupintį šalia jos.
Beveik kaskart matydavau, kaip ji glosto savo keturkojį. Niekada neaukoju benamiams, ar išmaldos prašantiems žmonėms, tačiau vieną dieną nusprendžiau nunešti šiai moteriai maisto. Drąsiai paėmusi iš manęs mažą ryšulėlį su maistu, jį praplėšė, dalį ištraukė ir padavė augintiniui, o likusią dalį pasidėjo prie savo kitų daiktų.
Galbūt vien tam, kad įvertintumėte tai, ką turite čia ir dabar, vertėtų pamatyti tokius vaizdus? Nors, žinote, esu tikra, - ji yra laiminga nepaisant to skurdo, supančio ją.
Jau vasarą, per atostogas, žadu grįžti atgal į Budapeštą – labai pasiilgau savo draugų, su kuriais praleidau tą ypatingą pusmetį Budapešte, purvinų bet kartu jaukių Budapešto gatvių ir tos nepaprastos miesto auros.
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!
