Studijuodamas, iš „Youtube“ pamokų, vaikinas išmoko žongliruoti. Žongliruodavo ir užsienyje. Taip retkarčiais užsidirbdavo vieną kitą pinigą. Bet turbūt dažniau tai darė ne dėl pinigų, o dėl džiaugsmo.

Autostopo pradžia – Trakai

Viskas prasidėjo prieš gerus 9 metus. Pirmą kartą pakeleivingą automobilį susistabdė Vilniuje ir keliavo į Trakus. Užsikabino ir kartu su draugu nusprendė autostopu nukeliauti iki Romos, į mylimos grupės koncertą. Buvo baigęs 11 klasę. Viskas pavyko – Romą pasiekė, koncerte pasiautė, nuotykių daugiau nei tikėjosi. Susižavėjo tokiu keliavimo būdu, o štai draugas daugiau niekada nesiryžo stabdyti pakeleivingų automobilių. Akivaizdu – kelionė autostopu ne kiekvienam. Daug nežinomybės, daug netikėtumų, kartais nebūtinai malonių nuotykių. Bet Mykolą tai „vežė“.

Pirmą kartą keliauti autostopu nejauku. Nepažinta Europa, nauji miestai, žmonės. Prisimindamas savo patirtį, Mykolas juokiasi, kad tada nesiryžo miegoti kur papuola, apsistodavo moteliuose. Tačiau po truputį laisvės ribos plėtėsi. „Mane sužavėjo laisvė, improvizacija, nepriklausomybė. Užsikabinau“, – priduria keliautojas. Taip, eidamas 18-us metus, vaikinas pradėjo savo keliones autostopu. Dabar jam 26-eri.

Pakeleivingų automobilių stabdymas lyg sportas

Grįžus po pirmojo nuotykio, naktimis vis svajodavo, kur keliaus toliau. Kiekviena kelionė Mykolą savotiškai „išlaisvindavo“. Miegodavo paplūdimiuose, parkuose, pakrantėse.
Jis pasakoja, kad patirtis blaškantis po Europą, iškėlus nykštį kelyje, civilizuota ir rami. Šokinėji nuo degalinės iki degalinės, eini prie pagrindinių kelių, kur didžiausia tikimybė, kad kažkas sustos paimti.

„Tai kaip orientacinis sportas. Privalai jausti, kur sustoti, kad tave prigriebtų, o nelauktum 8 valandas. Keliaudamas autostopu išsiugdai tam reikalingus įgūdžius“, – keliones su sportu palygina vaikinas.

Vokietija, Prancūzija geriausios šalys laisvai judėti autostopu, mini Mykolas. Šių šalių piliečiams nesvetimos kelionės autostopu, todėl jie dažniausiai noriai stoja ir paima keleivius. O štai italai, ispanai, graikai nelinkę stoti. Tikrieji nuotykiai prasideda judant į pietus.

Gruzijos policininkai ir „šnapšas“

Per 6 metus, patirtys kelyje, iš dalies formavo ir vaikino charakterį. Būtent tiek metų jis autostopu keliavo po Europą. Vėliau nuotykiai jį nuneš į Iraną ir net Indiją, kur jis susidraugaus su žavinga inde. Bet nepaleiskime dar Europos.

Paskutinį kartą Mykolas autostopu po Europą keliavo 2013 m. ir visai netrumpai – 4 mėnesius kelyje. Nuo Vilniaus judėjo Graikijos link. Aplankė Rumuniją Bulgariją, Makedoniją, Serbiją, kitas šalis, kol pasiekė Ispaniją. Nuo ten atgal. Užsuko ir į Ukrainą, o iš jos, susiradęs keltą kėlėsi į Gruziją.

„Man nuotykis yra susipažinti su nepažįstamu žmogumi. Įdomiausia, kai šie žmonės tave pasikviečia į svečius. Gruzijoje pasikvietė medžiotojas. Sočiai pamaitino, o vėliau lauke pašaudėme į taikinius. Juk jeigu keliautum įprastai, viską planuodamas, niekada nesitikėtum, kad tave ims ir pasikvies medžiotojas? Ir niekada jo nesutiktum, nes juk keliautumei automobiliu, autobusu, o ne laukdamas pakelėje. Iš visų kelionių, Gruzija man labiausiai įstrigo. Ten gera. Atkeliauji, šimtas žmonių į tave žiūri, stebi, kalbina. Vieną akimirką pas kažką užkandžiauji, kitą – jau geri naminį vyną pas priėmusio žmogaus kaimyną. Jie tave sutinka kaip kokį šventės dalyvį – jiems džiugu ir gera tave priimti“, – gražių žodžių gruziniškam svetingumui negaili keliautojas.

Prisimena ir kaip toje pačioje Gruzijoje svečiavosi policijos pareigūnų šeimoje. Vakarojo, kalbėjosi apie Lietuvą, o gruzinai vis vaišino keliautoją alkoholiu. Ne tam, kad prigirdytų. Jie tiesiog svetingi. Ir myli Lietuvą. Išaušo sunkus rytas. Darbo diena, policininkams, dviem pusbroliams reikia į darbą. Babytė ant stalo pastato 0,7 litro butelį „šnapšo“, visi susėda ir draugiškai išgeria. Mykolas juokiasi, kad viskas baigėsi gerai – policininkai iškeliavo dirbti, sutvarkė jo dokumentus ir jis toliau leidosi tyrinėti Gruzijos.

Rugiuose, bet ne prie bedugnės

Kartais nukeliauti tūkstančius kilometrų gali ir su vienu automobiliu. Sėkmė ir atsitiktinumas, turbūt. Kažkada Mykolas susistabdė prancūzę merginą, kuri nuvežė nuo Prahos iki pat Liono. Vokietijoje neieškojo jokių motelių – nuvažiavo iki ūkininkų dirbamų laukų. Vakaras pasitaikė šiltas, tad krito į rugius ir užmigo.

Kai kalbuosi su keliautojais, tenka paliesti ir neigiamus dalykus, galbūt kažkas nemalonaus įvyko? Tačiau jau kelios dešimtys kalbintų žmonių, nepaisant ar tai būtų vyrai, ar moterys, man sako, kad nesusidūrė su smurtu, kažkokiomis blogybėmis. Mykolas ne išimtis. Tiek metų keliaujant autostopu nieko blogo neįvyko. Ir džiugu! Paneigia stereotipą, kad keliauti, stabdant pakeleivingus automobilius, yra nesaugu, pavojinga, visur tik tyko pavojai. Už kampo kažkas nori apvogti ar trinktelėti per makaulę. Per makaulę galite gauti ir penktadienio vakarą išėję į miesto centrą. Kai kurie keliautojai šypsosi sakydami, kad tai didesnė tikimybė, nei būti užpultam kažkur užsienyje, sutemus, parke.

Sėsti ar nesėsti?

Mykolas tarsteli, kad per tiek laiko, stabdydamas automobilius, išmoksti „nuskanuoti“ veidus. Sustoja automobilis, nusileidžia langas ir jau iš pirmų sekundžių gali pasakyti, ar verta sėstis į automobilį, ar geriau laukti kito. Nors ir čia yra išimčių.

„Įsivaizduokite situaciją – lyja, šalta, o jūs stabdote automobilį jau keletą valandų. Niekas nestoja. Ir štai po kelių valandų laukimo kažkas sustoja. Automobilyje 2 „įdomūs“, galimai apsirūkę jauni vaikinai, siūlantys tave pavežti. Kartais į tokias aplinkybes numoji ranka, kai esi peršlapęs, sušalęs ir nori greičiau iš ten dingti. O kartais su tokiais žmonėmis atsitinka patys smagiausi nuotykiai. Turi jausti, ar verta pas tokį vairuotoją sėstis, ar geriau palaukti kito“, – apie žmones ir kartais sudėtingus pasirinkimus prasitaria vaikinas.

Apsirūkęs ir rokenrolo klausantis „fūristas“

Mykolas pamena vieną „fūristą“. Pamatė jį kažkurioje degalinėje. Vaizdas kaip iš amerikietiškų komedijų – atsidaro „fūros“ durys ir pasipila dūmų kamuoliai. Rūkydamas suktinę ir dėl nieko jau nebesijaudinantis išlipa juodaodis vairuotojas. Už tokius nuotykius „fūristas“, sustabdžius policijos pareigūnams, galėtų „vairuoti“ tik skalbinių vežimėlius kalėjime. Tačiau buvo draugiškas ir sutiko pavėžėti Mykolą su draugu. Visą kelią keleiviai klausė rokenrolo, o vairuotojas pasakoja apie savo darbą ir traukė suktinę.

Tokie „nuotykiai“ pradžioje Mykolą stebino, tačiau vėliau, susipažinus su daugiau vairuotojų, keleivių, smagiai nučiuožę žmonės tapo neatsiejama kelionių dalimi ir prisiminimais, kuriais smagu dalintis.

Daugiau yra mažiau

Kuo daugiau keliavo pakeleivingais automobiliais, bendraudamas su žmonėmis, siekdamas kuo daugiau taupyti ir nešvaistyti pinigų, tuo labiau keitėsi Mykolo požiūris į materialias vertybes, daiktus.

„Supranti, kaip galima išsiversti pigiau. Kartais motelio ieškojimas atima daugiau laiko, nervų ir kantrybės, nei tiesiog išsidrėbus kur nors parke, paplūdimyje ir ten išsimiegojus. Prisimenu ir tai, kad mama vis įdėdavo saujas tablečių. Per visus tuos metus, nė karto neteko susirgti, ar vartoti vaistų. Na, nebent pleistrus, kai pritrindavo kojas. Suvoki, kad gali gyventi paprasčiau. Šios kelionės, įvairios gyvenimiškos patirtys ir amžius, kai vis labiau augu, plačiau atvėrė akis – vis mažiau jaučiuosi „pririšęs“ prie vietos ar žmonių“, – apie kintančias vertybes atvirauja keliautojas.

Ar galėtumėte leistis į kelionę autostopu?

Mykolas įsitikinęs, kad norintys išbandyti keliones autostopu, visų pirma, nuoširdžiai turėtų sau atsakyti į kelis esminius klausimus:

- Ar galite atsisakyti pakankamai daug patogumų, minkštos lovos, tualeto, šilumos miego, poilsio? Šiose kelionėse to dažniausiai neturėsite;

- Ar esate pakankamai spontaniškas? Mykolas pirštu baksnoja, sakydamas, kad didžiulė klaida visą kelionę susidėlioti nuo A iki Ž, nepaliekant jokios intrigos ir netikėtumų. Keliauti su ekskursijomis, autobusais, didžiulėmis grupėmis lėkti prie objekto, žiūrėti į laikrodį, skubėti prie kito paminklo, greičiau susirasti viešbutį ir t. t. Mykolas susiima už galvos – tokia patirtis gali žmogų visai išmušti iš vėžių ir „sutraumuoti“, o gal net visam laikui sužlugdyti norą kažkur keliauti;

- Sakykite viskam „taip“. Viskam. Išnaudokite kiekvieną šansą, kiekvieną netikėtumą. Gruzijoje į svečius kviečia medžiotojas? Pirmyn! Italijoje šeimininkė nori Jus pavaišinti savo įmantriu risotto? Nebandykite jos įžeisti ir atsisakyti;

- Ar galite valandų valandas kalbėtis, o veikiau klausytis žmonių? Teks būti empatiškiems arba bent jau pakantiems – klausysitės ir keturiasdešimtmetės mamos istorijos apie paauglę dukrą, su kuria ji nesusitvarko. Girdėsite ir „fūristo“ blevyzgas, kaip jis nusidavė su prostitute. Ir dar didžiuodamasis pridurs – gavo nuolaidą. Žodžiu, pasiruoškite viskam. Net ir suktinę rūkyti. Arba bent jau susukti, nes jūs „svečias“, keleivis, o vairuoti ir sukti suktinę tikrai nėra patogu. Ypač, kai „fūra“ lekiate 150 kilometrų per valandą greičiu.