Antrą kartą lietuvę vedęs urugvajietis Gustavas - apie savo meilę mūsų šaliai

Kol lietuviai kraunasi lagaminus ir emigruoja ieškoti geresnio gyvenimo, atsiranda tokių, kurie atiduotų viską, kad galėtų bent truputį prisiliesti prie mūsų kultūros. Ar galite patikėti, kad tik ispaniškai kalbantis urugvajietis Gustavas Martinezas taip įsimylėjo mūsų šalį ir žmones, kad dabar puoselėja lietuvišką meną, o tautiniai šokiai jau senai tapę jo gyvenimo aistra.

Taip pat skaitykite: Portugalijoje gyvenusi Violeta: neapsigaukite - čia būna ir sniego, ir pūgų

arba: Tailande savanoriavusi ir Vietname gyvenusi Marija: keptas šuo čia - joks delikatesas

Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!

– Esate tikras urugvajietis, tad kaip susidomėjote lietuvių kultūra, menu?

Lietuvių tradicijomis bei kultūra pradėjau domėtis jau senai, gal prieš 30 metų. Būdamas mažas gyvenau netoli Urugvajaus Lietuvių kultūros draugijos (ACUL), kur nuolat lankydavausi. O ten, žinoma, susirinkdavo daug lietuvių.

Įsimylėjau Lietuvą girdėdamas pasakojimus bei istorijas apie šį kraštą. Žmonės taip nuoširdžiai pasakodavo savo prisiminimus, kad bekalbant vienam kitam per skruostus nuriedėdavo ir ašaros.

Visi buvo pasiilgę Lietuvos, kuri tais laikais buvo okupuota. Jie svajodavo, kad kai Lietuva atgaus laisvę jie dar suspės nuvažiuoti jos aplankyti, ten pabūti, o jei ne, tai nors vaikai ar anūkai galės apsilankyti prosenelių žemėje.

Aš taip įsigyvenau lietuvių bendruomenėje, kad bėgant laikui pradėjau dalyvauti jaunimo komisijose, vėliau ACUL valdyboje, kurioje dabar esu jos pirmininkas.

Taip po truputį vis daugiau įsipareigojant šiai šaliai mane sužavėjo ir lietuvių tautiniai šokiai. Kai buvau jaunas aš pats šokau tautinius šokius, todėl dabar vadovauti Urugvajaus lietuvių tautinių šokių kolektyvui „Ąžuolynas” – man vienas malonumas. Jau 10 metų kaip esu šios grupės vadovas.

– Ar tiesa, kad jūsų žmona yra Urugvajaus lietuvė?

Taip, mano žmona Cecilija yra tikra lietuvė. Tiesa, tai jau antroji mano santuoka, tačiau pirmoji žmona taip pat buvo iš Lietuvos. Gaila, tačiau dabar jos su mumis jau nebėra – ji mirė.

Dabar su Cecilija turime didelę šeimą. Puoselėjame lietuviškus papročius ir tradicijas. Kitaip tariat, viskas, kas susiję su Lietuva mums yra labai svarbu. Šiuo metu išgyvename gražiausią mūsų gyvenimo laikotarpį.

– Ar atvykstate pasisvečiuoti į Lietuvą?

Esu laimingas, nes šią šalį teko aplankyti jau keturis kartus. Paskutinį kartą Lietuvoje svečiavausi vasarą, tačiau labai norėčiau čia apsilankyti ir žiemą.

Pernai, pusę metų, mūsų sūnūs – Rodrigas ir Alehandras gyveno ir mokėsi lietuvių namuose. Jiems teko laimė susipažinti su sniegu ir Lietuvos šalčiu, nes mes Urugvajuje jų nematome. Pas mus žiema yra drėgna, temperatūra laikosi šiek tiek virš nulio.

– Kokia Jums atrodo Lietuva? Kas čia patinka?

Lietuva yra kraštas, kuris apgaubia žmogų savo sena istorija. Sostinė Vilnius yra labai žavingas miestas. Man labiausiai įsiminė akmenimis grįstos gatvės, Vilniaus katedra ir Gedimino pilis. Žinoma, Lietuvoje yra ir kitų įspūdingų vietų, tokių kaip Kryžių kalnas, Šiluva, Klaipėda, Palanga, Panevėžys, Kaunas, Druskininkai, Nida, Aukštaitijos parkai ir t.t.

Lietuvoje man labai patinka jūsų alus, juoda duona, kurios niekur kitur tokios skanios neragavau, kumpis ir, žinoma, Lietuvos nacionalinis patiekalas – cepelinai. Negaliu nepaminėti ir Baltijos aukso – gintaro, lininių drabužių, austų juostų.

Tačiau viskas nublanksta prieš vieną dalyką. Galiu drąsiai pasakyti, kad niekada neatsigrožėsiu Lietuvos moterimis. Jos yra labai įdomios, žavingos ir tokios yra vienintelės.

Manau, kad lietuviu gali būti ne vien tas, kuris yra kilęs iš lietuviškos šeimos, bet ir toks kaip aš, kuriam Lietuva įstrigo gyliai širdyje, ir atsirado noras dirbti Lietuvos naudai ir palaikyti jos tradicijas.

– Atrodo, kad Lietuva ir lietuviai Jums labai patinka ir paliko gerą įspūdį. Tačiau kokie yra urugvajiečiai?

Urugvajiečiai yra labai atviri ir draugiški žmonės, tačiau šios šalies daugumą sudaro atvykę emigrantai. Žmonės čia yra labai aktyvūs, jie dievina futbolą, karnavalus, kurie tęsiasi savaičių savaites. Nors tai nėra didelis kraštas, bet čia laukiami visi.

– Lietuvoje cepelinų jau ragavote, o ko derėtų paragauti Urugvajuje?

Mūsų tradicinis valgis – „asado“, tai karvės mėsa kepta ant žarijų. Na, o gėrimas, jau išgarsėjęs pasaulyje – matė. Tai specialaus augalo arbata, paruošta gerti traukiant per sidabrinį vamzdelį. Reikia pašildyti vandenį ir juo užpilti žoleles. Jei patinka galima įsidėti ir cukraus. Na, susidaro tam tikra gėrimo ceremonija.

– Ką Urugvajaus sostinėje, Montevidėjuje, pasiūlytumėte aplankyti atvykusiems svečiams?

Urugvajus yra garsus savo pajūrio kurortais. Jie tęsiasi 450 kilometrų vis sekdami plačios upės Rio de la Plata ir jūros krantus. Sostinė – Montevidėjas, turi puikią gatvę Ramblą, kuri vingiuoja sekdama jūros krantą. Čia yra parkų, aikščių, muziejų, teatrų, didelių parduotuvių ir t.t. Pats aukščiausias taškas Montevidėjuje, tai Cerro kalva, čia ir yra įsikūrusi lietuvių draugija.

Urugvajuje turime net kelis pastatus pavadintus Republica de Lituania, tai sporto aikštelė, gatvė ir pradžios mokykla. Galiausiai, jei planuosite atvykti pasisvečiuoti į Urugvajų, susisiekite su lietuvių draugija, mes mielai Jums viską aprodysime.