Vakar su amerikiečiais važinėdamiesi rožiniu džipuku matėme degalinę ant kanjono krašto, todėl nesijaudinam, žinom, kad netoli. Išvažinėdami dar matome po miestelį bevaikštantį elnią, žaidžiančias voveres ir mus stebinčias varnas. Galiausiai privažiuojame degalinę, kuri kiek toliau, nei tikėjomės. Jau įsivaizduojam karštus sumuštinius ir kavą, o privažiavus matome užrašą „Closed“. Ne pirmas kartas, kai nežinia kur liekam be kuro ir vakarienės, tai labai nestresuojam. Išgyvenom ankščiau, išgyvensim ir šįkart.
Degalinėje atsiskaitant kortele galima naudotis savitarna. Išbandom visas korteles, bet mūsiškės neveikia. Pro šalį važiuoja juodas pikapas, kilsteliu ranką ir paprašius šis užpila baką atsiskaitydamas savo kortele. Žmonės čia paslaugūs. Sustoja net ir nestabdant. jei mato, kad kažko ieškai ar atrodai lyg tau praverstų pagalba. Pasisekė, kad turėjom dvyliką dolerių grynais, nors ir tuos pačius vos įsiūlėm. Pasikalbam dar minutę kitą su panašaus amžiaus kolega. Pasirodo, ir jis keliauja tokiu maršrutu su draugais. Tik iš rytų į vakarus.
Na, vieną iš dviejų turim. Kuras šįkart svarbiau už vakarienę. Atsimenam, kad dar turim nuo žygio likusių riešutų su razinom. Studentiškas maistas mums dar nesvetimas, tad pasiimam ką turim ir einam romantiškos vakarienės Didžiojo kanjono saulėlydžio panoramoje. Čia mes ne vieni. Fotografai statosi trikojus, kad užfiksuotų šešėlių žaismą kanjono krateriuose, porelės tiesiasi pledus.
Mūsų vakarienė greitai baigiasi, pasigrožim, pafotografuojam ir rengiamės visus rūbus vienus ant kitų, nes dar nepradėję važiuoti ne juokais sušalom. Laimei, leidžiantis žemyn atšyla iki pakenčiamos temperatūros. Čia iš to, ar leidiesi žemyn, ar kyli į kalną gali spręsti, kokia netrukus bus temperatūra. Lietuvoje didesnių orų permainų gali laukti kelis mėnesius, o čia temperatūra važiuojant gali pasikeisti daugiau kaip 20 laipsnių vos per kelias valandas.
Pakeliui randame kavinę, pavalgome amerikietiškų blynelių (jau nežinome, kaip Lietuvoj išgyvensim be jų), dar vos 100 mylių ir mes – jau vietoje.
Kitą dieną įvažiuojam į nacionalinį arkų parką. Raudonos uolos čia sudaro tiltus, pro kuriuos galėtų ir nedidelis lėktuvas praskristi. Vaizdai gražūs, tačiau esame tiek išlepinti nepakartojamų vaizdų, kad nebeaikčiojam.
Arizona, Juta, Nevada – čia visur lyg nacionalinis parkas. Kai iš pradžių pamatę kalną griebdavome fotoaparatą, dabar matydami arkas, kalnų krioklius ar sniegą kalnų viršūnėse tik palydim akimis – visko nenufotografuosi. Nebūtų kada važiuoti. Čia viskas neįtikėtinai gražu ir įspūdinga.
Būtų mandagu nueiti nusifotografuoti stovint po viena iš arkų, bet po kanjono žygio skaudančios blauzdos sako ne. Tai nesiginčijam ir per dienos karštį važiuojam link užsakyto viešbučio. Nuo Kolorado iki pat Čikagos nieko nesuplanavom. Jei kas patrauks akį, užsuksim, jei ne – važiuosim kiek pajėgdami daugiau, kol pasieksim Čikagą.
Ilgai laukti nereikia. Pasukame vaizdingu maršrutu vietoj autostrados ir važiuojam tiesiai link milžiniško kalno. Čia bus tunelis ar reikės alpinisto įrangos – tyliai galvojam. Privažiavus arčiau pastebim šlaitu išraizgyto keliuko pradžią. Čia ženklai perspėdami apie vaizdingą maršrutą nejuokauja.
Prasideda žvyrkelis. Dešinėj pusėj – lyg bedugnis šlaitas, o aš nejučiom pakeičiu kelio pusę ir važiuoju kairiąja. Posūkis į kairę, posūkis į dešinę. Ir taip kylam stačia įkalne į raudoną, atrodo nesibaigiantį kalną. Gera žinia – netrukus turėtų atvėsti. Ant vieno iš kalno vingių, jau sąžinei neleidžiant neužfiksuoti, sustojam ir fotografuojamės. Ženklai čia perspėja saugotis riedančių akmenų. Tačiau šio gamtos šou patys nepastebim.
Vakarop pasiekiam Kolorado valstijoj užsakytą viešbutį. Užeinu į priėmimą. Mane pasitinka apdriskęs linksmas kaimietukas savo kalba primenančia Kletusą iš „Simpsonų“ filmuko. Ant stalo pastebiu užrašą: „Psss, we are 420 friendly“. Koloradas – čia visi 420 friendly (liet. draugiški). Tikra įvairių laisvių valstija.
Vėliau pamačiau kieme stovintį vos ne patį pirmąjį „Fordą“. Pasirodo, jis – to paties kaimietuko. Atėjęs pasiūlo įsėsti, nors ant durų pakabintas užrašas – neliesti. Šiaip ne taip įtalpinu kojas ir sėdžiu už pirmojo plačiajai visuomenei skirto automobilio vairo. Automobilis neįtikėtinai mažas. Matyt, nebuvo skirtas sutalpinti 1,95 m ūgio žmogaus kojas. Eksponatas nerestauruotas, bet stebėtinai gerai išsilaikęs. Žinant mano potraukį senienoms su liūdesiu atsisveikinu vis nužvelgdamas akimis.
Vakare vis dar internete domiuosi šio modelio istorija ir verte šiandieną, o šias mintis po truputį išstumia rytoj laukianti kelionė per Nevadą link Čikagos. Visai nežinom ko iš šios dalies tikėtis.
