Tad nieko nuostabaus, kad nemažai žmonių šį laikotarpį gyvena laukime tikro pavasario. Kada sujudės kuojos, karšiai ar karpiai, baigsis lydekų žūklės draudimas. Bet ar galima šį metą kažkaip įdomiau praleisti? Žinoma, kad taip. Vienas iš įdomesnių galimybių – seliavų žūklė iš valties.
Tai – pakankamai naujas žūklės būdas, apie kurį išgirdau tik šiemet. Visą žiemą nebuvo ledo, tad užkietėją šių žuvų žūklės entuziastai vieną kartą nebeištvėrė, sėdo į valtis ir ...pradėjo žvejoti bei pagauti. Kiekviena bėda, pasirodo, turi ir savo pozityviąja pusę.
Magėjo išbandyti šią žūklę ir man, tad su senais pažįstamais žvejais iš Vilniaus – Daliumi ir Rišardu – vieną vasario dieną susitikome Vilniaus pakraštyje, iš kur pajudėjome Molėtų link. Vietą (bičiulių prašymu, ežero pavadinimo pažadėjau ne viešinti) pasiekėme po geros valandėlės. Viduryje miškų tyvuliuojantis ežeras pasitiko veidrodiniu paviršiumi. Iš dangaus lėtai leidosi riebūs šlapio sniego kąsniai.
Dar valandėlę užtruko valčių pūtimai, skolinto elektrinio inkaro derinimai ir pagaliau leidomės į ežerą. Beje, kas iškart man patiko – seliavų žvejyboje nereikia daug įrangos. Paprasta valtis, echolotas ir masyvus inkaras arba du inkarai, jeigu gresia sulaukti stipresnių vėjo gūsių, ir viena paprasta žieminė meškerėlė su multiplikatorine rite, kurios jau senokai tarp gaudančių gyliuose nukonkuravo valą susukančias įprastas neinercines. Na, dar keletas sistemėlių ir trūklių bei mažų muslervių dėžutė. Viskas. Jokių masalų lagaminų, graibštų, variklių, gramziklių ir t.t.
Iki pasirinktos ežero duobės, kurioje, esą, vakar mano bičiulių kolegos per pusdienį „išlupo“ po keliasdešimt gelmių gražuolių, irklais teko irtis pusvalandį. Kai tik „povandeninių akių“ ekranas parodė, kad perkopėme 20 m gelmės ribą, jis tuoj sumirgėjo nuo galybės piešiamų žuvies simbolių. Ir kuo dugnas ėjo žemyn – tuo jų daugėjo.
Kol bandžiau susivokti, kaip čia žvejoti – kitoje valtyje šalimais žvejojęs Rišardas jau traukė pirmąsias piršto dydžio stinteles ir labai dėl to nedžiūgavo. Mat kai tikiesi seliavos, o tenka iš keturių dešimčių metrų parsitraukinėti kone saulažuvės dydžio stintelę, keisti masalus, o paskui ilgai ir nuobodžiai visą sistemėlę leisti į tą patį gylį, tai džiaugsmo tame daug nėra. Bet netrukus triumfuojanti Rišardo veido išraiška skelbė, kad užkibo rimtesnė žuvis. Viena po kitos į valtį atkeliavo dvi seliavos vidutiniokės. Dalius kol kas naikino stintelių išteklius...
Iš esmės, seliavų žūklė iš valties nelabai kuo skiraisi nuo jų žūklės ledo. Energingai kilsteli meškerytę ir sugražini į vietą – valas įsitempia ir lanksti viršūnėlė parodo, kad sistema grįžo į savo vietą. Seliavos dažniausia atakuoja masalą per pirmą – trečią sekundę.
Jų kibimas gali būti įvairus. Dažniausiai viršūnė trumpam atsitiesia, kartais linkteli. Retais atvejais – užlinksta staiga. Bet kuriuo atveju reikia kirsti žaibiškai. Bet kartais, kaip įsitikinau, jos čiumpa ir nejudinamą masalą. Atvirai pasakius, pirmą seliavos kibimą kažkaip sugebėjau pražiopsoti – pajutau, kad meškerėlė pradėjo linkti.
Žuvis ar žuvys gana sunkiai kilo į viršų, kol, galų gale, prie valties sušmėžavo gana stambios žuvies šonai. Net aiktelėjau! Sekundei pasirodė, kad užkibo ne seliava, o vyresnysis jos „pusbrolis“ sykas, kurie bent teoriškai turėtų šiame ežere gyventi. Tačiau, gerai apžiūrėjus laimikį, neliko abejonių – seliava. Tačiau geros silkės dydžio – visų 32 cm. Kolegos, pamatę šią žuvį, irgi trumpam nuščiuvo. Naujoko dėsnis dar kartą pasitvirtino.
Gaudėme toliau. Per pora valandų ištraukiau dar kelias seliavas – vidutiniokes, sveriančias po 100–150 g. ir turbūt dvigubai tiek stintelių. Kažkokia užkibusi didelė žuvis (tikriausiai, dar didesnė ne pirmoji seliava) apmaudžiai atsikabino pusiaukelėje. Gražią seliavą ištraukė ir Dalius. Rišardas emocingai komentuodavo kiekvieną pagautą žuvį: nepasukęs galvos iš jo intonacijos (o kartais ir keiksmažodžio) galėdavai spręsti, kas ką tik įvyko. Ar žuvis neužsikirto, ar užkibo stintelė ar seliava. Visgi, tų „zarazų“ stintelių buvo daugiausiai.
Netrukus atplaukė daugiau seliavų žūklės mėgėjų valčių. Tačiau apie pietus seliavų kibimas akivaizdžiai pradėjo rimti. Tik stintelės vis dar suvirpindavo meškerių viršūnes. Pabandėme pakeisti vietą. Paieškoti seliavų vidurį vandens ar kiek sekliau. Bet kažkokio kardinalaus posūkio neįvyko.
Echolotas nuo rodomų seliavų būrių, rodos, net spirga, o jos nekimba, nors pasiusk. Pasak mėgstančių šią žūklę Daliaus, iš praplaukiančių seliavų būrio gal tik viena iš tūkstančio čiumpa masalą. Ir tą sunku paaiškinti. Tiesiog ateina laikas ir jos sukimba. O paskui tik plaukioja. Iš tiesų, mažai dar žinome apie šias žuvis ir jų žūklę. Dar prieš penketą metų apskritai buvo manoma, kad jos meškere nepagaunamos.
Nors laimikis ir nebuvo nelabai įspūdingas, visgi, įsitikinau, kad seliavų žūklės malonumas tikrai ne tik žuvimi matuojamas. Mane „nupirko“ ta pajausta ramybė ir pats procesas. Plūduriuoji dieviško grožio ežere tarp miškų, klausaisi aidinčio genio kalenimo, pavasario pranašų, zylučių pasveikinimo ir makaluoji sau ramiai žiemiška meškerėle, kurios viršūnę laikas nuo laiko kažkas suvirpina ar sulenkia. Tada sukdamas ritę keli kažką į viršų spėliodamas, kas užkibo šį kartą.
Į krantą grįžome jau temstant. Kibirėlyje gulėjo keliolika šviesių, gigantiškas aukšles primenančių žuvelių ir dar daugiau stintelių, kurių skonines savybes įvertino net skeptiškai gėlavandenių žuvų atžvilgiu nusiteikęs sūnus.
Apie tai, kur ieškoti seliavų ir kaip jas gaudyti, kokias sistemėles rišti, kokius kabliukus, svarelius naudoti jų žūklėje vaizdo reportaže papasakojo mūsų gidai. Paspauskite ant nuorodos. Nesikartosiu. Jame taip pat galite pamatyti visą šio žūklės procesą savo akimis.
Norisi pasakyti tik seniai žinomą tiesą – geriau vieną kartą tai patirti pačiam, nei devynis kartus išgirsti. Seliavų žūklė iš valties yra tikrai to verta.
