Šeštadienį teko atsikelti anksti, tad ta proga ir nulėkiau prie Neries. Apie 6.15 ryte jau buvau prie upės, pasiruošęs šapalų žvejybai. Šį kartą vėl žvejojau su spiningu Rosewood 0,8-5g 1,8m iš Aliexpress. Jis dar kartą įrodė, jog yra tikrai labai neblogas įrankis už prieinamą kainą.
Rytas buvo saulėtas, virš upės kybojo rūkas. Prie pirmosios salos ties akmenių, kur dažnai slepiasi šapalas, mečiau Jackall Chubby SSR „Suji Shrimp“ spalvos voblerį (kol kas šapalams labiausiai pasiteisinęs vobleris ir spalva). Deja, už akmens niekas nesislėpė arba tiesiog tam kažkam vobleris nepatiko.
Nusprendžiau eiti į sekančią vietą (atvažiavau pažvejoti trumpam, tad praėjau pro „topines“ vietas, kaip grybautojai miške). Taigi, sekanti vieta buvo antros salos priekis, ši sala yra toliau link upės vidurio, o srovė ten taip pat didesnė. Šalia salos priekio įvirtęs medis yra puiki slėptuvė įvairiems plėšrūnams tykoti grobio. Paskutinį kartą toje vietoje ištraukiau maždaug 43 cm dydžio šapalą. Visgi šiandien jį išgąsdino salos priekyje besitrainiojantis bebras „monstras“. Spėjau nufilmuoti tik kaip jis panyra.
Užlipau ant salos, pasikeičiau voblerį iš SSR’o į Crackjack’ą, nes pamačiau salos šone, kur nėra srovės, besimėtančias lydekas. Jos žuveles medžiojo įnirtingai, tačiau nei Crackjack’as, nei Rapala, nei Rigge vobleriukai jų neįkalbino.
Galiausiai nusprendžiau mesti Rigge voblerį, skersai už šakų. BOOM! Sėdi. Gerulis. Stabdžiai zvimbia, spiningas sulinkęs, o aš galvoju, kas gi čia galėtų būti. Kuomet ji trumpam išlindo į paviršių, pamatęs žuvies kontūrus, supratau, jog tai salatis. Visgi žuvis tik dvikovos pradžioje buvo aktyvi ir rodė tikrai didelę jėgą, tačiau tai netruko ilgai. Maždaug po ~1-2 min. ji aprimo ir galų gale pasidavė. Iškart susiradau telefoną, nufotografavau ją prie spiningo, kad grįžęs galėčiau išsimatuoti ir iškart po fotosesijos paleidau šią „ubagų lašišą“ gyventi toliau.
