Istorinėje sąmonėje vyrauja du priešingi stereotipai: valdingo, žiauraus, įsakančio negyvai nuplakti pavaldinius pono ir užguito, vargano valstiečio; romantiškame nekonfliktiškos visuomenės vaizde bajoras – švelnus tėvas pavaldiniams.
Studijuojant šaltinius, verta atkreipti dėmesį į pilies ir žemės teismų knygų – bajorų kriminalinių ir ekonominių bylų informaciją.
Remiantis Lietuvos Statutu, priklausomų nuo bajorų valstiečių (baudžiauninkų, dvaro šeimynos narių, bajorų (valstiečių, turėjusių prievolę eiti karinę tarnybą), kaimo amatininkų, haidukų (dvarininkų tarnų, kelionės liokajų) ir kitų) nusižengimai prieš bajorus, jų pavaldinius ir kitų luomų atstovus, turėjusius asmeninę laisvę, priskiriami prie nusikaltimų prieš bajorus.
Lietuvos Statutas teigė, kad savininkas atsakingas už savo pavaldinių nusižengimus. Net jei nežinojo apie pavaldinių siekius, savininkas privalėjo atlyginti nuostolius ir bausti pavaldinius.
Valstiečiai, kurie sudarė didžiąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės dalį, dalyvaudavo įvairiuose bajorų nusikaltimuose kaip nusikaltėliai arba kaip aukos. Kartais jie talkindavo bajorams, kartais nukentėdavo kartu su jais. Skirtingų valdų valstiečių konfliktuodavo.
Luomų ribas peržengiantis smurtas
Valstiečiai minėti bajorų bylose dėl sumušimų bei nužudymų. Štai 1752 m. po smurto Maišiagaloje nukentėjo bajoras Jonas Suchodolcas ir jo valstiečiai.
Pasak skundo, Smolensko pavieto vaiskienės Agotos Gonsevskos įsakymu jos valstiečiai bei Maišiagalos miestelėnai su šautuvais ir kitais ginklais po pamaldų užtvėrė miestelio gatves ir sumušė ieškovus. 1779 metais karčemoje nužudytas Ašmenos pavieto rotmistras Stanislovas Komaras. Anot skundo, jį nužudė Sušickis ir jo pavaldiniai (valstiečiai, vežikas, vargonininkas).
Skunduose dėl plėšimo valstiečiai minimi dažnai. Štai 1750 m. Zuzana, jos sūnus Martynas Zaleskiai ir kiti bajorai protestavo prieš Minsko vaivadijos kaštelioną Mykolą Judickį, leitenantą Maksimilijoną Rozenfeltą bei jų Merkinės (netoli Tabariškių) valdų valstiečius. Po pamaldų Turgeliuose ieškovai vyko į namus, o vėzdais, kardais, kuolais ginkluoti kaltinamieji jiems pastojo kelią, smurtavo, atėmė 5 taleriais įvertintą kardą, botagą, arklį, kepurę.
Valstiečiai – bajorų vaidų įnagiai ar netramdomi nusikaltėliai?
Dėl kokių priežasčių smurtauta prieš bajorus? Dažniausiai minėtas šeimininko paliepimas. Kodėl valstiečiai, dvarų šeimyna dalyvaudavo savininkų nusikaltimuose? Lėmė valstiečių priklausomybė nuo savininkų.
1754 metais suėmus Livonijos iždininką Joną Hlebickį, Stanislovas Venclavovičius ir jo valstiečiai sumušė nelaimėlį, nupynė ir ant galvos uždėjo šiaudų karūną.
Kartais bajorų bylose galima įžvelgti skirtingoms valdoms priklaususių valstiečių tarpusavio santykių aiškinimąsi. Savininkai kaltinti tuo, kad neišdavė prasižengusių pavaldinių, globojo juos. Štai 1738 m. dėl smurto kelyje buvo kaltinimas Vaitkuškio valdų, priklaususių Kauno pavieto vėliavininkienei Barborai Skorulskai, valstietis Mykolas Bakšys.
Jis pasivijęs Pabaisko klebono ir dekano Mykolo Petrovskio valstietį Joną Karką, sumušė jį drebulės kuolu, „traktavo blogiau nei bestiją“. Dėl traumų, neatgavęs kalbos, žmogus po kelių dienų mirė. Klebonas skundėsi, kad valdų savininkė neišdavė nusikaltusio pavaldinio. Kaltinamieji nereagavo į dekano laiškus, todėl šis pasiuntė bajorą Mikševičių aiškintis, bet Vaitkuškio administratorius Mykolas Žilevičius jį sumušė.
1755 metais skunde pilies teismui Vilniaus pavieto paseniūnis ir Mykolo Kazimiero Radvilos-Žuvelės valdų ekonomas Tomas Kaveckis kaltintas dėl jam pavaldaus valstiečio Juozapo Varno smurto. Prie Gilužio ežero, Buivydiškių apylinkėse J. Varnas iš pasalų kelyje užpuolė bajorą Jurgį Petuchą ir jį nužudė. Skunde rašyta, kad J. Varnas yra kaltas dėl ne vieno nužudymo.
Kartais valstiečiai būdavo nuteisiami mirties bausmėmis kaip ir bajorai. 1757 metais bajoras Juozapas Marinovskis (Maninovskis) su pagalbininkais valstiečiais Jurežiškių valdose (dabartiniame Šalčininkų r.) bajorą Valerijoną Bžezinskį nuskandino baloje, o jo kūną paguldė į lovą. Už šį nusikaltimą kaltinamasis ir jo valstiečiai nubausti mirties bausme ketvirčiuojant.
Taigi valstiečiai dažnai buvo bajorų „partneriai“ nusikaltimo metu. Sunku nustatyti, kiek smurtas ir plėšimas kaimo aplinkoje vykdytas valstiečių iniciatyva, kiek jį kurstė dvaro vadovybė. Dažnam tokiam konfliktui nereikėjo savininko pritarimo. Tai galėjo būti „kaimo prieš kaimą“ kovos. O valdų savininkas ar valdytojas vargu ar užkirsdavo kelią tokiems konfliktams.