Ar pateisinama nešioti akinius paprastais stiklais?
Visiems patinka žmonės su akiniais, nes tai išvaizdai suteikia išminties ir inteligentiškumo. Akiniuotas žmogus atrodo turintis aukštesnį IQ. Verčiau jau tokie akiniai nei kvaila tatuiruotė. Galų gale, juos visada galėsi nusiimti.
Ar pateisinama nešioti ploną šalikėlį visur ir visada?
Milane visi nešioja šalikėlius arba šalikus. Paryžiuje visi ryši šalikėlius. Niujorkiečiai nešioja šalikėlius. Šalikėliai išpopuliarėjo, sumažėjus kaklaraiščių reikšmei. Šalikėliai suteikė vyrams galimybę išreikšti daugiau spalvų, žavesio ir polėkio. Tačiau šalikėlis iš esmės yra daugiau nei kaklaraščio pakaitalas. Jis daugiau nei kaklaraištis suteikia atsipalaidavimo įspūdžio ir asmenybės išraiškos. Šalikas gali būti kaukė, pavadėlis, turbanas, yra tinkamas rankai parišti, gali būti tiesiog nuotaikos keitėjas. Jis gali Tave apsaugoti nuo saulės, vėjo, šalčio, paparacių (ką gali žinoti, gal ir Tave jie kada persekios?) arba tiesiog nuo atrodymo nykiu.
Pėdoms yra kojinės, pirštams pirštinės, nosiai – šalikas. Tačiau kaip elegantiškai prisidengti ausis? Ar yra koks nors padorus ausų apdangalas, kuris atrodo padoriau nei ausinės (ne grotuvo) ir ne taip grėsmingai kaip balaklava?
Išties nėra padoriai atrodančių vyriškų ausinių (ne grotuvo), nėra elegantiška ir nešioti megztą kepuraitę, liaudyje vadinama „gandonke“. Tačiau nepadoriausia yra atrodyti apsirengusiam ne pagal sezoną. Ausis reikia dengti, ką ir bekalbėti! Geriausiai tai padaro rusiška kailinė kepurė, tačiau jei bijai būti apkaltintas nepatriotiškumu, ieškok Šerloko Holmso kepurės.
Kokiais atvejais vyras gali mūvėti treningus?
Tik tada, kai reikia prakaituoti – sportuojant, skaldant malkas, velkant baržą prieš srovę. Treningai išpopuliarėjo tik dėl nutukimo, o Tu juk nenori pasirodyti toks, ar ne? Beje, visai padoru mūvėti treningus ir lėktuve, kur vietos gauni mažiau nei karste.
Mane erzina kažkokios nerealios kainos už kai kuriuos marškinėlius... Kiek optimalu mokėti už juos daugiausiai?
Gyvenimas pasidarytų lengvesnis, jei vengtum dalykų, kurie Tave erzina. Šiame pasaulyje egzistuoja daug pasirinkimo. Juk nežiūri į Monikos Šalčiūtės nuotrauką ir nepyksti, kad ji ne Tavo mergina? Mano mėgstamiausi marškinėliai yra tie, kuriuos gaunu už dyką, pavyzdžiui, su užrašu „Coca-Cola“ arba „McDonald‘s“. „Hermes“ neseniai pardavė marškinėlius pagamintus iš krokodilo odos už 91,500 baksų. Aš verčiau išleisčiau tokius pinigus automobiliui, tačiau jei koks nors arabų šeichas ar narkodyleris nori tokių marškinėlių, manęs ta neerzina.
Man vienuolika metų. Nešioju švarkus, krakmolytus marškinius ir kaklaraiščius. Deja, susilaukiu bendraamžių pašaipos ir užgaulių klausimų – „kam tas kaklaraištis? Kodėl taip keistai rengiesi?“ Kaip rengtis gražiai, bet ir neišsiskirti iš 300 džinsus nešiojančių vaikų?
Pradžiai gali atsisakyti kaklaraiščio. Arba pradėk nešiotis kastetą ir dujų balionėlį. Jei Tavo klasiokai pradės Tavęs bijoti, pamatysi, jie ims rengtis taip, kaip Tu.
Nešioju klasikinius kostiumus, tačiau matau, kad aplink visi kostiumai pasidarė trumpesni. Be to, apranga pasidarė tamsesnė, pastebiu, kad ir daugiau džinsų visi nešioja. Kiek galima laukti kostiumo renesanso? Ar pačiam keistis su mada?
O kam? Lik toks pats - ir pamažu Tavo kostiumai iš „cool“ pavirs įtartinais. Tada pavirs kontraversiškais, netrukus taps ir avangardistiniais. O po to vėl taps madingais ir „cool“. Nes mada yra tik tai, kas yra mūsų galvose. Turi likti tai, kas Tau patinka.
Kiek marškinių sagučių galima palikti atsegtų?
Dabar jau nebėra griežtų taisyklių ir svarbiausia tai, ką nori pasakyti. Madinga ir „cool“ užsisagstyti visas sagutes, nešioti taip vadinamąjį „nematomą kaklaraištį“. Viena atsegta yra konservatyvu. Dvi – dar saugu ir linksma. Trys – jau žaisminga ir kviečia.
Daug kalbama ir rašoma apie elgesį prie stalo, tačiau ar egzistuoja kokios nors etiketo taisyklės valgant vienam, pavyzdžiui, viešbučio restorane? Ar galima skaityti prie stalo knygą? O naršyti po telefoną ar planšetę?
Skaityti knygą prie stalo yra bet kuriuo smagiau nei stebeilytis į tuštumą. Būtina atminti, kad svarbiausias tame restorane esi Tu pats, o ne tai, kaip atrodys viešbutis su Tavimi prie stalo. Mano vienintelis patarimas valgant vienam – garsiai nesijuokti. O kalbant apie telefoną – išties atrodysi vienišas, žaisdamas žaidimus virš gero kepsnio ar gėrimo taurės.
Man 21 metai ir draugai tvirtina, kad aš esu gražus. Kaip tapti vyriškos aprangos ar kosmetikos modeliu?
Jei esi vyras, tai jau pusė darbo tampant vyru modeliu. Betrūksta tik žmonių, kurie mokėtų pinigus už Tavo atvaizdą. Taigi, vilkis gražiausius drabužius, junk gražiausią šypseną ir eik į artimiausią modelių agentūrą. Jei jie Tavęs neišvarys pro duris, turėsi darbą.
Ar dar yra išlikę aprangos simbolių bei ženklų, subtiliai pranešančių, kad esu gėjus?
Šiais laikais jau nebe. O taip! Tai buvo... Okupacijos laikais homoseksualai, besitelkiantys Černiachovskio aikštėje, „Akmirkos“ restorane ar prie „Kronikos“ kino teatro turėjo nemažai tokių signalų, kurie seniai išnyko kartu su baudžiamojo kodekso straipsniais, tais laikais juos persekiojusiais. Pamenu, kaip vyresnieji draugai mokė vengti vyrų su laikraščiu „Vakarinės naujienos“ švarko kišenėje, susuktu taip, kad matytųsi po tris pirmąsias pavadinimo raides „Vak-nau“. Kažkas mokė, kad atsargiau ir su mielais vaikinais, seginčiais laikrodį atleistu dirželiu arba grandinėle (ir, beje, ant dešinės rankos – ir, likimo ironija, laikrodį ant šios rankos aš pats nešioju jau nuo vaikystės). Nepriklausomybės metais gėjai nešiojo skarelę užpakalinėje kelnių kišenėje, menu, kažkas minėjo, kad skarelė kairėje kišenėje reiškė norą dominuoti... Ir gėjai visada turėjo ypatingą savybę – jie niekada nenuleisdavo žvilgsnio, ne taip kaip dauguma vyrų, negalinčių nulaikyti tiesaus žvilgsnio į akis it koks šuo. O kalbant apie šiuos laikus, žmonėms subtilią užuominą apie seksualinę orientaciją gali pasiųsti perdėtas domėjimasis mada, nenoras atrodyti paprastai ir vidutinybe. Skamba kaip stereotipai, bet, sakoma, gėjai nenešioja kailinių, regbio marškinių ir kostiuminių kelnių.