Atspėjote teisingai. Visa Rusija šventė. Pranešimas apie pergalę žmones pasiekė pirmą valandą nakties. Visi nieko nelaukdami išėjo į gatves, dauguma net nesivargino apsirengti – švęsti išėjo su pižamomis. Tada prasidėjo 22 valandas trukęs vakarėlis, kuriame degtinė liejosi laisvai. Rusai išgėrė labai daug degtinės, tiek daug, kad kitą dieną visoje šalyje ji pasibaigė. Gegužės 10-ąją pagirios Rusijoje buvo labai sunkios.
Kaip ir bet kur kitur pasaulyje, maisto Sovietų Sąjungoje labai trūko, kiekvienas grūdas ir bulvė buvo kruopščiai suskaičiuoti ir skirti maisto gamybai bei armijos maitinimui.
Na, bet degtinės gamyba niekada nebuvo sustojusi. Net baisiausiais bado metais, kai nuo maisto stygiaus šalyje mirdavo milijonai žmonių. Tik ne Rusijoje. Istorikas Walteris Mossas savo knygoje citavo Staliną, tikinantį partijos bendražygius, kad „vardan mūsų šalies gynybos, reikia tiesiogiai ir atvirai skatinti didžiausią įmanomą degtinės gamybą“. Komunistai stipriųjų gėrimų gamybą laikė vienu iš nacionalinės gynybos prioritetų.
Degtinė buvo tokia svarbi Stalino strategijoje, kad net kai visa šalis badavo, šis alkoholinis gėrimas niekur nedingo.
„Per 1930-ųjų badą, Stalinas pasirūpino, kad pakankamas kiekis grūdų ir bulvių būtų skirtas degtinės gamybai. Tuo laikotarpiu pelnas iš degtinės sudarė penktadalį šalies pajamų“, - rašė W. Mossas.
Taip, jūs perskaitėte teisingai, badmečiu būtiniausi maisto produktai buvo skiriami tokiam kiekiui degtinės, kad ji sudarė 20 proc. sovietų biudžeto.
Sovietų kariams per dieną buvo išduodama po 100 gramų degtinės. Žmonės namie taip pat nesėdėjo rankų sudėję, jie patys varydavo tiek degtinės, kiek tik galėjo. Tai tik parodo, kokia svarbi degtinė buvo rusų gyvenime.
Negalime smerkti Sovietų Sąjungos, kad gegužės 9-ąją jie buvo ištroškę. Jei kada istorijoje ir buvo diena, kai šalis turėtų pateisinamą priežastį ištuštinti visas savo alkoholio atsargas, rusams Sovietų sąjungoje ta diena buvo pergalės diena.
Džiaugsmas šalyje buvo toks didelis, kad net negeriantys prisijungė prie vakarėlio. Vienas forumo „Reddit“ lankytojas prisiminė istoriją, kurią jam pasakojo jo senelis:
„Mano senelis per Antrąjį pasaulinį karą buvo kareivis sovietinėje armijoje. Iki savo mirties, jis man nuolat primindavo, kad vienintelį kartą gyvenime iki sąmonės netekimo jis prisigėrė gegužės 9-ąją, 1945 metais. Tada jis atsikėlė gatvėje, apsikabinęs du duonos kepalus.“