aA
Žiūriu į savo tėvų jaunystės fotografijas, pavartau senus, tarybinių laikų žurnalus. Moterys ir tada atrodė gražuolės, pasitempusios, susitvarkiusios.
© Žurnalo "Jaunimo gretos" nuotr.

Nors tada nebuvo mados „visada gerai atrodyti“ ir atkakliai rūpintis savo išvaizda.

Atrodyti puikiai nesunku

Net blogai jausdamasi šiandien aš galiu atrodyti be priekaištų. Sluoksnis savaiminio įdegio kremo, sluoksnis jo kvapą naikinančio kremo (yra sukurtas ir toks!), kuo natūralesnių atspalvių makiažas ir... atrodau gaivi kaip dvidešimtmetė.

Galima užsirašyti pas kosmetologę, kuri visą valandą teps, valys ir vėl teps įvairiausius valančius, drėkinančius, maitinančius ir raukšles lyginančius kremus, o visą šią gražinamąją terapiją dar baigs veido masažas sidabriniais šaukštais.

Atrodyti puikiai šiuolaikinei moteriai nėra sunku. Tam yra visos sąlygos. Itin besirūpinančioms savo blėstančiu grožiu moterims yra ir drastiškų (jei žiūrėsime iš tarybinių laikų perspektyvos) priemonių, pvz., plastikos chirurgų pagalba. Šiandien jau nieko nebestebina (ir nebijoma garsiai apie tai kalbėti) plastikos chirurgų dailinamos kūno linijos ar įvairiausiomis injekcijomis lyginamos veido raukšlės.

Drabužius kurdavo pačios

Viena gražiausių mūsų kino ir teatro aktorių Gražina Balandytė tarybinius laikus prisimena su šypsena.

„Apie naujausias madas sužinodavome iš lenkiško žurnalo „Kobieta i zycie“ ir vokiško „Burda“ (šį žurnalą būdavo sunkiau gauti, todėl skolindavomės). Ten būdavo drabužių iškarpų, tad su kolege Vaiva Mainelyte pačios kurdavome sukneles, dažydavome jas batika (technika, kai drabužis įvairiai surišamas ir dažomas, taip išgaunant įvairius raštus). Kartą buvau Paryžiuje su savo siūta suknele, prancūzė gidė baisiausiai prašė, kad jai parduočiau tą suknelę. Vadinasi, buvo visai nebloga“, − pasakoja G. Balandytė.

Apie kosmetiką kalba trumpa: iki 28 metų aktorė sako nenaudojusi jokio kremo ir visiškai nesidažiusi – nebuvę tokios mados. Nebent rytą pasitepdavusi veidą grietine, jei po spektaklio būdavo labai išvargęs. „Didesnis dėmesys tais laikais buvo kreipiamas į drabužius, batus, šukuoseną, − pasakoja G. Balandytė. − Mano plaukai iš prigimties garbanoti, jie nesudarydavo vargo.“

Parfumerija taip pat būdavo neįmantri: odekolonas „Elada“, lenkiški kvepalai „Možet byč“. „Neseniai buvau sanatorijoje ir pamačiau moteriškę, pardavinėjančią tuos kvepalus, todėl nutariau pabandyti, − pasakoja aktorė ir staiga nusikvatoja. − Kokia smarvė!!! Sandalo medžio kvapo. Mes labai nedaug kvėpindavomės. Svarbu buvo nusipirkti kokią knygą – nebuvo nei interneto, nei televizijos programų, todėl beprotiškai daug skaitydavome.“

Tarybinė mada: „spjaudomasis“ tušas, rūbai „iš po prekystalio“ ir nusvilusios ausys
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Daug tuštybės

Paklausta, kaip vertina šių laikų „kūno kultą“, aktorė G. Balandytė atsako, kad tai − kartu ir prekė, ir liga: „Baisiausia, kai to siekiama be saiko, kai jaunų mergaičių sveikata pradeda šlubuoti. Tuštybė viduje, o niekas kitas nesvarbu.“

Apie madą aktorė prabyla teatro terminologija. „Nesvarbu, kad aš esu elegantiško amžiaus, svarbu žiūrėti, ar ta mada tinka, nepulti stačia galva. Kartais trumpas sijonukas atrodo ne dramatiškai, o katastrofiškai“, − sako ji. G. Balandytė prisimena pokario nutikimą, kurį jai pasakojusi mama: „Kai karas baigėsi ir atėjo rusai, karininkų žmonos eidavo į teatrą su naktiniais. Manė, kad tai suknelės. Jos skaitydavo žurnaluose, kad labai elegantiška, kai moteris laiko rankoje pirštinę. Tai jos suprasdavo, kad reikalinga trečia pirštinė. Nusipirkdavo, pasidalindavo ir eidavo apsimovusios dvejas pirštines ir dar trečią nešdavosi rankoje. Net graudu...“ Taip pokario metais buvo sekama mada.

Į šiais laikais vykstančius grožio ir elegancijos rinkimus G. Balandytė sako žiūrinti atlaidžiai. „Jei taip anksčiau būtų rinkę... Mes pačios mezgėme, pačios modeliavome, į kino festivalius važiuodavome, atstovaudavome Lietuvai. Aš turiu kelias savo kurtas sukneles, siuvinėtas biseriu, šiandien į jas žiūriu ir negaliu patikėti, kad aš galėjau taip padaryti. Būdavo, skrybėlaitę nusiperki, o paskui perdarai kitaip, kad tau tiktų: ar gėlę išmezgi, ar plunksną atradęs zoologijos sode (aš ten visada eidavau rinkti plunksnų, nes netoli gyvenau) įkiši“, − pasakoja žinoma aktorė.

Kažin ar tarybiniais laikais buvo savo privalumus demonstruojančių moterų? „Tikra tiesa, būdavo privalomos demonstracijos – gegužės 1-ąją, per Spalio revoliucijos metines. Neisi – negausi atlyginimo. Būdavo juokas per ašaras. Eidavo muzikinis, dramos teatrai, eidavo ir prekybos organizacijos − tai kaip valkatos ir Holivudas. Aš neperdedu. Mūsų – aktorių − viskas taip kuklu, batai dešimties metų senumo. Viskas tvarkinga, bet... Iš bendros kolonos atsirasdavo išsiskiriančių moterų, kurios ir iš Amerikos gaudavo siuntinius, kitos pačios mokėdavo megzti, siūti, tai ir pasipuošdavo. Kitos nemokėdavo, o ir nerūpėdavo – jos būdavo paskendusios vaidmenyse“, − štai tokius, jau istorija virtusius faktus pasakoja Kauno dramos teatro aktorė.

„Ar palaidinė, ar batai – viskas „iš po prekystalio“. Kai premjera ateidavo, pirkdavome bilietus, perrašydavome į pakvietimus ir nešdavome prekybininkėms, kad kažką gautume. Tokia aplinka buvo ir nedarė niekas dėl to didelės tragedijos“, − pasakoja G. Balandytė.

Tarybinė mada: „spjaudomasis“ tušas, rūbai „iš po prekystalio“ ir nusvilusios ausys
© Žurnalo "Jaunimo gretos" nuotr.

Tapo drąsesnės, ryškesnės

Šeštą dešimtį skaičiuojanti Galina Romanova tarybiniais metais dirbo „Lietuvos avialinijose“ – tai atrodė vieta, buvusi kažkiek arčiau užsienio ir mados naujovių.

Vis dėlto geležinė uždanga, skirianti mūsų žmones nuo pasaulio, o mūsų moteris nuo grožio naujienų, tvyrojo ir čia.

„Dabar aš atrodau geriau nei jaunystėje. Turiu daugiau drabužių, nei turėjau būdama jauna“, − sako moteris.

„Anksčiau visos buvo pilkos, be vaizdo. Dabar moterys daug drąsesnės, ryškesnės. Dabar net ir maistas įvairesnis. O jaunimas šiandien! Plaukai padažyti, vieną dieną juodi, kitą – oranžiniai. Mano jaunystės laikais net mokykloje nebuvo galima nukirpti kasų, kol nebaigei vidurinės − labai griežtai viskas buvo“, − pasakoja buvusi stiuardesė G. Romanova.

Pėdkelnės – tik rudos

Kai kuriose mokyklose vienu metu apie 70-uosius metus būdavo reikalaujama mūvėti tik rudas kūno spalvos pėdkelnes. Nepaklusnias mokines (tas, kurioms kas nors iš užsienio parveždavo gražių raštuotų, tačiau kitokios spalvos kojinių) mokyklos direktorė tuoj išsikviesdavo „ant kilimėlio“. Perspėjimas būdavo griežtas, tad puikiosioms kojinėms tekdavo palūkėti savo valandos.

Pirmąją geros kokybės kosmetiką (firmos „Pupa“) G.Romanova pasakoja įsigijusi tik prieš dvidešimt metų – nusipirkusi „dolerinėje“, parduotuvėje, kur būdavo įvairių užsienio prekių, visokiausių „deficitų“. Tačiau jose galėjo pirkti tik turintys dolerių ar čekių, o tokių žmonių tarybinėje visuomenėje buvo vienetai.

Kitos moterys turėdavo pasitenkinti juodu „spjaudomuoju tušu“ (popierinėje dėžutėje supresuotas tušas bei atskiras šepetėlis, kurį sušlapinus reikėdavo patrinti į tušą ir tada tepti blakstienas). Kremus ir kaukes atstodavo agurkai ir kiti maisto produktai, pvz., kiaušinių tryniai, grietinė, kefyras, braškės (vasarą).

Buvo vertinama vaikiška kosmetika, pvz., kremas „Malyš“. Vėliau atsirado kosmetika „Dzintars“, kaimynų latvių gaminama ir šiandien.

Tarybinė mada: „spjaudomasis“ tušas, rūbai „iš po prekystalio“ ir nusvilusios ausys
© Žurnalo "Jaunimo gretos" nuotr.

Nusvildavo ausys

Sako, kad prancūziški kvepalai „Fiji“ ir „Climat“, kainavę 35 rublius, stovėjo parduotuvėje ir niekas nepirkdavo, nes kaina buvo laikoma nežmoniška. Nežmoniški dalykai vykdavo tuometiniuose „grožio salonuose“. Dažų (specialių miltelių) antakiams dažyti turėdavo tik žydės. Kai kirpykloje antakius nutepdavo juoda koše, tai ir paleisdavo – nusiplauti reikėdavo pačiai, jau namie... Dedant „pusmetinį“ (taip vadindavo cheminį plaukų garbanojimą), reikėdavo sėdėti po karštu „puodu“ (į lempos gaubtą panašus džiovintuvas, po kuriuo reikėdavo kišti galvą), kuris neretai nudegindavo ausis iki pūslių... Pamenu, kaip mama man pasakojo, kad manikiūrą darytis ji bijodavusi (o darydavo jį su paprastais vienkartiniais skutimosi peiliukais), nes po procedūros rankos savaitę kraujuodavo – taip smarkiai nupjaustydavo odeles.

Be abejo, tuometinės kosmetikos priemonės net nepriminė šiandieninių visagalių kremų, sukuriančių (bent jau taip teigia reklamos) stebuklus: per aštuonias dienas sumažinantys gilias raukšles ar atstojantys plastinę veido operaciją.

Lūpdažį buvo įprasta baigti iki paskutinio lašo – tam naudodavo degtuką, kuriuo ir iškrapštydavo visus likučius. Arba kelių lūpdažių galiukus sudėdavo į šaukštą, pakaitindavo (ant dujinės viryklės), vėl supildavo į tūtelę ir dėdavo į šaldytuvą, kad sustingtų. Vis tiek visi lūpdažiai būdavo raudoni, tad spalva mažai tesiskyrė.

Mūsų moterys išties būdavo taupios ir išradingos. Net nuo mažų dienų. Pamenu, kaip mes su bendraklasėmis blakstienas per pertraukas ryškindavome... flomasteriais.

Patarimai sovietinėje spaudoje

Citata iš 1970-ųjų žurnalo moterims: „Bijokite būti per daug madinga.“

Tarybiniais metais buvo leidžiama vos keletas žurnalų.

Tarybinė moteris“ – bene pagrindinis, kuriame spausdindavo mados naujienas, patarimus grožio, elegancijos klausimais. Žurnalas, kaip ir visa tarybinė ideologija, propagavo (būtent šis žodis čia ir tinka) darbštumą, valyvumą ir sveiką gyvenseną. Kita vertus, o ką daugiau propaguoti, jei ne vidines vertybes, kai daugiau nėra ko pasiūlyti – net batų ar elementarių higienos priemonių buvo sunku gauti.

Štai Danguolės Obeleniūtės straipsnyje „Noriu būti elegantiška“ („Tarybinė moteris“, 1970 m.) rašoma: „O kiek mielų moteryčių kaukši gatvėmis batais, nevalytais nuo pat pirkimo, kulniukais, kurių metaliniai griaučiai, supami apspurusių odos likučių, graudžiai barkšo ir taip nesiderina su vakarine kosmetika ar šukuosena <...> Kol kas šioje srityje mes neturime didelių tradicijų. Iš savo prosenelių paveldėjome ne tik dramblotą figūrą, skepticizmą ir kaimišką konservatizmą, bet ir subtilią ornamentiką, labai kultūringą spalvinę skalę, gerą skonį, darbštumą. Didelis darbštumas ir sunki dalia sulenkė mūsų moterų pečius ilgiems amžiams, ir prireiks šimtmečių, kol tapsime tokios grakščios kaip prancūzės, tačiau – grįžkime ten, kur pradėjome, – prosenelė šieno grėbti, rugių rišti ar bulvių kasti nėjo su purvinu, trim numeriais didesniu chalatu...“

Vertingos stiliaus pamokos, priešingos šiandieninei vartojimo kultūra pagrįstai madai:

„Niekada nesistenkite galvoti – violetinė spalva dabar madinga, o aš jos dar neturiu. Madingų spalvų daug, rinkitės ne tą, kurių gatvėje daugiausia, o kuri jums labiausiai reikalinga... Nebijokite būti nemadinga, labiau jau atvirkščiai – bijokite būti per daug madinga, galite prarasti savo individualybę ir pasimesti minioje boloninių apsiaustų, poroloninių palaidinių ir aulinių batų.“

Tarybinė mada: „spjaudomasis“ tušas, rūbai „iš po prekystalio“ ir nusvilusios ausys
© Žurnalo "Jaunimo gretos" nuotr.

Moterims − pamokslai

Dažname straipsnyje nevengiama ir pamokslauti. Štai medicinos mokslų kandidatės Š.Sideraitės straipsnelyje „Juodi ratilai po akimis“ teigiama: „Nesaikingas lytinis gyvenimas taip pat veikia moters nervinę sistemą, jos veido išraišką...“ Tačiau praktinių patarimų, kaip to išvengti, beveik nėra: „Moterys su įgimta paakių pigmentacija gali tik džiaugtis, nes kurį laiką tamsūs paakiai buvo madoje.“

Praktinius grožio patarimus dalydavo skiltyje „Pagrandukas“ (beje, jame jaunimas galėjo sužinoti daug aktualių dalykų, apie menstruacijas ar poliucijas, nes „sekso“ tarybiniais laikais nebuvo, ir reti tėvai išdrįsdavo savo vaikams tai aiškinti). „Riebias odos vietas patrinkite tualetiniu actu arba agurkų sultimis“, „Negailėkite pudros. Pasipudruokite gausiau, o perteklių nuimkite vata“, „Kasdieninis galvos masažas stipriu šepečiu skatina plaukų augimą ir sulaiko jų slinkimą“, „Nagų forma turi būti taisyklinga ir praktiška.“ Po šio sakinio mane suima juokas. Jei tų metų straipsnio autorei būtų kas parodęs šiuolaikinius priauginamus nagus, išraitytus įvairiausiais velykiniais ornamentais, kokių keturių centimetrų ilgio ir, svarbiausia, kai kurių moterų „naudojamus kasdien“, ji būtų pamaniusi, kad žiūri fantastinį filmą.

Grožis buvo natūralus

Lietuvių moterų grožis anksčiau būdavo natūralus, ypač mačiusiems daugiau pasaulio jis darydavo įspūdį. Rašytojas Mykolas Sluckis, aprašydamas savo įspūdžius iš kelionės po Ameriką, straipsnyje „Dilgėlės ir gėlės“ rašo: „Amerikietės – ne tik pudruojasi ir dažo lūpas. Jos rausvų dažų sluoksniu padengia skruostus, o violetine spalva išsidažo akių vokus. Na, ir blakstienos dar suraitytos, akių spindesį lašai pastiprina. Dažosi net jaunos mergaitės – tarsi jos būtų nepatenkintos savo jaunyste, kuri geriau už bet kokią įgudusią kosmetininkę nurausvina skruostus ir pablizgina akis.“ („Jaunimo Gretos“, 1961 m.)

Tarybinio laikmečio žurnalų moterims viršelius ne visada puošdavo veidai. Kartais tai būdavo tiesiog abstrakti kompozicija, pavyzdžiui, vaizduojamos verbos. Šiandien visi moterų žurnalai „turi veidus“. Kartais ten vaizduojamos užsienio žvaigždės, kartais − niekam nežinomi fotomodeliai, tačiau neretai – lietuvės moterys. Verslininkės ar šiaip − veiklios ir gražios. Pastebiu tendenciją, kad moteris, turinti madingų drabužių parduotuvytę, turi daug daugiau šansų patekti į žurnalo viršelį, nei dirbanti, pvz., bibliotekoje ar universitete. Ar todėl, kad butiko direktorė – tai jau iškart stilius, o dėstytoją (bent jau mintyse) vis dar įsivaizduojame kvepiančią naftalinu?

Tarybiniais laikais, kai buvo aukštinamas darbštumas, žurnaluose ypač buvo mėgstama spausdinti įvairius darbo pirmūnus iš paprastos darbo liaudies. Netrūkdavo ir jaunų studenčių, sėdinčių prie knygų, besivadovaujančių tada populiariu garsaus vado šūkiu apie mokslą. Panašumas su šiais laikais yra: žurnalo skaitytojai, kaip ir šiandien, atkreipdavo dėmesį ne tik į pasiekimus, bet ir į dailius veidus.

Tarybinė mada: „spjaudomasis“ tušas, rūbai „iš po prekystalio“ ir nusvilusios ausys
© Žurnalo "Jaunimo gretos" nuotr.

Tapo sovietine žvaigžde

Dabar jau pensininkė Danutė Kazlauskienė, būdama aštuoniolikos, buvo patekusi į žurnalą „Jaunimo gretos“. „Pamenu, šokau Bubių tarybinio ūkio ansamblyje ir pranešė, kad atvažiuos fotografas korespondentas Barysas, reikia vienos lietuvaitės su kasomis. Ir išrinko mane. Atsimenu, aš pykau, kam čia mane fotografuos. Nenorėjau ir viskas. Bet atvažiavo Barysas, mane net iš darbo išleido, turėjau apsirengti ir pozuoti. O ta poza − gyvenimo gėda“, − juokiasi buvusi projektuotoja D. Kazlauskienė. Jaunystėje Danutė, tada dar Staradomskytė, turėjo labai gražius plaukus: stora kasa siekė juosmenį. Jos nuotraukai pasirodžius žurnale, kadangi buvo nurodytas tarybinis ūkis, iš kurio kilusi gražuolė, į kaimą ėmė plūsti gerbėjų laiškai.

Pundais ateidavo: „Aš traktoristas, aš moku pečius mūryti, gyvenu su mama...“ – tokie ir panašaus turinio. O jaunesniam broliui kiek būdavo juoko! Masė laiškų ateidavo, tai visa šeima linksmindavosi: mamai ir seseriai būdavo didžiausias įdomumas tuos laiškus skaityti. Grįždavau iš Vilniaus, iš studijų, tai man net sarmata būdavo paštininkę susitikti. Ėjo ir ėjo tie laiškai, net kelis mėnesius, kol užsimiršo“, − pasakoja moteris.

O kokia šios istorijos atomazga? Ar išsirinko ilgakasė lietuvaitė turtingą vyrą iš visų parašiusiųjų? D. Kazlauskienė tik nusišypso. „Gal metus susirašinėjau su melžėja, nes aš buvau komjaunuolė, kuopelės sekretorė, tai todėl. Tada buvo labai madinga dirbti, dirbti ir dirbti Tėvynės labui, tai ir susirašinėjome“, − paaiškina man ji.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kremliaus Trojos arklys Europoje: pavojingas susitarimas su rusais – tik pradžia (445)

Dar 2017-ųjų lapkritį Ispanija kaltino Rusiją dėl kišimosi į referendumą Katalonijoje....

Gali užtekti vienintelio kriterijaus, kad vaikas būtų paimamas iš šeimos (325)

Alkoholis ir vaikų priežiūra - įstatymiškai neuždrausta, tačiau sunkiai suderinama....

Ketvertuko šeimoje po kaltinimų vyrui – skaudūs išbandymai: motina ryžosi prabilti atvirai (197)

Ašaros, pakilęs kraujo spaudimas ir dingstantis pienas – pirmojo Panevėžyje ir šešto Lietuvoje...

Sinoptikai perspėja: šaltukas primins, kad artėja žiema (5)

Pirmadienį Baltijos regiono link savo poveikio sferą plės Skandinaviškas anticiklonas, Lietuva...

Carolinos Herreros patarimai vyresnio amžiaus moterims: ko niekada neturėtumėte vilkėti (60)

Niekas taip nesendina moters, kaip apsimetinėjimas, kad ji vis dar jauna, įsitikinusi Carolina...

Monika Šedžiuvienė – atvirai apie išgalvotas „sužadėtuves“, būsimas vestuves bažnyčioje ir vaikus su naujuoju draugu (141)

Nepaisant keletą metų trukančių viešų skyrybų, šiandien Monika Šedžiuvienė sako esanti...

Turistų spąstai Barselonoje – kosminės eilės ir kišenvagiai nuo šios vietos neatbaido (9)

Jei Barselona būtų draugė, tai būtų draugelka , kuriai nesigėdyčiau 4 valandą ryto...

Po triuškinančios pergalės – Jasikevičiaus juokai apie „snaiperį“ Kavaliauską (29)

„Betsafe – LKL “ čempionate Kauno „Žalgiris“ (10/1) Šiaulių „Šiaulius“ (0/11)...

Karjeros pergalė: Zverevas emocingai triumfavo finaliniame ATP turnyre (27)

Londone (Didžioji Britanija) pasibaigusiame Teniso profesionalų asociacijos (ATP) sezono turnyre...