Kadaise į mamos spintą atkeliavo itališkas paltas. Senais laikais jis buvo ilgas, gražiai nuo juosmens platėjantis, pirktas universiteto baigimo N-dešimtmečiui.
Visi namiškiai juo džiaugėsi. Visi. Šuo - taip pat. Vos valandai likus iki traukinio Klaipėda-Vilnius išvykimo, pastebėjome, kad iškandžiota visa naujojo palto, garbingai kabėjusio miegamajame prie spintos, apačia.
Galite įsivaizduoti, kokia buvo namiškių reakcija. Vienu žodžiu - tragedija. Iš pradžių paltas sutrumpėjo iki kelių, vėliau tapo puspalčiu, kuris iš spintos į spintą giminaičių rate keliauja jau kone penkiolika metų, ir yra tapęs šeimos relikvija.
O laikas - jis negailestingas. Štai taip po ilgo dėvėjimo nusitrynė užsegimas.
„Prisikėlimui“ reikėjo: juostelės, aksomo, karoliukų, adatos ir siūlo.
Pirmiausia išvinguriavau juostelę. Specialiai asimetriškai, nes skylės tai irgi ne vienodai išsidėsčiusios buvo. Kilpos (kuri skirta užsegimui saga) tvirtinimo vietoje, kad nesimatytų siūlių, prisiuvau aksominį bumbuliuką.
Kadangi ir apie sagą aptikau keletą susidėvėjimo ženklų bei kandžių apsilankymo žymių, iš dekoratyvinės juostelės suformavau apskritimą. Jį taip pat teko padekoruoti karoliukais, kad būtų paslėpti visi medžiagos trūkumai.
O štai ir rezultatas.
Užsegimas pakeistas, atėjo laikas ir apykaklei, bet ją vargu ar beatgaivinsiu, reikės kitos.
