Jaunieji kūrėjai pristatė savo kūrybą mados mylėtojams ir pažėrė eilę interpretacijų, kuriose išryškėjo skirtingos temos. Pavyzdžiui, jaunieji dizaineriai šiemet siūlo dabintis gėlėmis, transformuoti rūbą, blizgėti kaip vabzdžiui arba tiesiog prisiminti seną gerą klasikos derinį.
Gėlės ir medžiai.
Nors dar tik artėja vasara, kai kurios kolekcijos kvepia rudeniu ir rimtimi. Klevo lapų geltonis, susipynusios medžių šakos, žemės spalvos, pilkas dirvožemis – dalis dizainerių nevengia šilto kolorito, nors populiarioji mada akivaizdžiai pirmenybę atiduoda šaltesnėms fuksijų, smaragdo ar mėtų spalvoms. Gamtos pėdomis drąsiai žengia Aistė Julita Pauliukevičiūtė (Kauno kolegija), Antigoni Hadjiantoniou (Kipro Frederik technologijų institutas).
Gyvūnijos pasaulyje. Kai kurie jaunieji kūrėjai drąsiai praveria langą į gamtą, tačiau žvalgosi nebe į žiedus, o tarsi pro padidinamąjį stiklą tyrinėja vabzdžių faktūras. Plaukuotos kojelės, žalsvi šarvai, miniatiūrinės galvutės ir masyvūs kūnai įkvepia rinktis standžius audinius, net vasarą įsileisti kailį, nevengti subtilaus blizgesio (Simona Remeikaitė, VDA Telšių fakultetas). Kam nepatinka vabalai – pirmyn į mišką. Užtat ant elegantiškos suknutės atsiranda subtilus žvėrelio piešinys, galvą padabina ne skrybėlaitė, bet kepuraitė su auselėmis. Gyvūnų pasaulyje pasidairyti mėgsta Miglė Navickaitė (Kauno kolegija), o į kiškio olą neria Indrė Miškinytė (Kauno kolegija).
Brangenybės. Vien tik auksas valdo mus – tendencija, rodos, sena, bet dar neišsikvėpusi. Auksu sutviska antrankoviai, kepuraitės, diržai ir netgi kojinių raiščiai. Modeliai panašūs į riterių kariauną, kuri suveržtas uniformas apsikarsčiusi karo grobiu (Rimantė Rimgailaitė, Vilniaus dailės akademija). Kam nepatinka auksas, Eglė Žilionytė (Kauno kolegija) pažeria stiklo – kolekcijos drabužiai spindi kaip bažnyčios vitražai, pripildyti blyksnių ir šešėlių.
Močiutė klasika. O kas sakė, kad senelė nemėgsta pakvailioti? Ypač jaunųjų dizainerių renginyje. Nors ji į sceną pradžioje įlinguoja etnografiniais mezginių ornamentais (Velga Krukovska, Latvijos Rezeknes kolegija), kas primena lovatiesių raštą, tačiau vėliu išdrįsta daugiau: vėl suplaka raudonos ir juodos kokteilį (Polyxeni Pazarou, Kipro Frederik technologijų institutas), nuo klasikinio kostiumėlio nurėžia rankovę, prie švarkelio drąsiai prikabina plazdantį šleifą, neadekvačiai išplatina sijoną (jungtinės Kauno kolegijos studenčių kolekcijos „Žaidžiame klasiką“, „Kontrastai“). Klasikinis derinys – juoda ir balta, tačiau čia klasika apima visą pasaulį, kai gilias tradicijas turinčio europietiško kostiumo derinį pristato modeliai iš Afrikos (Liudmila Kolbasova, Vilniaus kolegija).
Paslaptys ir melagystės. Rūbas privalo turėti paslapčių. Tuo įsitikinusi Toma Tupikaitė –Šemeklienė (VDA Telšių fakultetas), kurios kolekcijoje drabužiai, brūkštelėjus užtrauktuką kaip burtų lazdelę, transformuojasi į netikėtas formas. Rūbas gali būti dviprasmiškas – koketuoja dizainerė Ilona Jarmolajeva (Paris American Academy), pastarosios sukurti rūbai kaip akrobatai balansuoja tarp kičo ir proginės aprangos.
Dabartizmas. Audinys it perdirbtas popierius, organinio stiklo aksesuarai, laužytos architektūrinės formos, savojo aš paieškos geometrinėmis figūromis – tokias šiuolaikinio gyvenimo realijas savo kolekcijose bando pažaboti Kristina Vyzaitė (Vilniaus dailės akademija), Eleonora Antoniadou (Kipro Frederik technologijų institutas), Gertrūda Ramūnaitė (Vilniaus dailės akademija), Laura Kailiuvienė (Šiaulių universitetas). Rūbų perdirbinius mėgsta Erika Jankauskaitė (VDA Telšių fakultetas), pristačiusi kolekciją iš panaudotų audinių ir drabužių.
