Prie savo šeimos narių esu stipriai prisirišęs. Visi tarpusavyje gerai sutariame. Nors tėvų lizdą palikau jau prieš kurį laiką, už šeimos ribų sukurti santykiai savo gilumu neprilygsta.
Labai vertinu draugystę, bet draugams pradėjus kurti šeimas draugystės ėmė silpti. Maniau, kad jos gali būti tie santykiai, kurie bus labai svarbūs gyvenime. Bet atrodo, kad taip neįvyks.
Pats šeiminio gyvenimo kol kas nepradėjau. Kaip ši sritis besusiklostytų, iš dabartinio taško žiūrėdamas niekaip nematau, kaip santykinai trumpa pažintis gali atstoti ar reikšmingai palengvinti brangiausių žmonių netekties skausmą.
Tad ir patarimo prašau visiškai iš egoistiškų paskatų – kaip pasiruoši, nusiteikti, ką padaryti, kokį vidinį monologą kalbėti, kad kada nors įvyksiantys neišvengiami įvykiai būtų mažiau skausmingi?
Ačiū.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP PALIKTI SAVO TĖVUS?
Man atrodo, kad tiesiog imti ir pasiruošti artimųjų mirčiai neįmanoma, jei tik jie neserga mirtina liga. Dažniausiai tėvų mirties bijo vaikai, nes jie jaučiasi nesaugūs dideliame pasaulyje. Jūsų atveju tiksliau būtų pasakyti „kaip man atrišti nuo tėvų“, nes „man tai tolygu jų mirčiai“.
Tačiau taip būna ne tik vaikams. Tai - kiekvieno jauno prie savo tėvų prisirišusio ir juos paliekančio žmogaus situacija. Jam ateina metas atsirišti, o baisu. Gaila savęs. Trūksta pasitikėjimo savimi ir kitais. Ateitis baugina. Bet procesas jau prasidėjo. Tėvai jau ėmė mirti - psichologine prasme - kad jūs atgimtumėte būti vyru.
Manau, kad esate svarbiame savo gyvenimo taške: paliekate gimtuosius namus ir žengiate į didelį pasaulį. Gimtuosius namus palikote geografiškai, tačiau vis dar esate prie jų prisirišęs emociškai - žinoma, ne tiek prie namų, kiek prie tėvų ir šeimos narių.
O žingsnis į pasaulį pasireiškia už šeimos ribų kuriamais santykiais. Kurie, žinoma, dar nėra tiek gilūs, kiek santykiai su tėvais. Galbūt jums atrodo, kad turėtų būti kitaip? Anaiptol. Taip neramu ir turi būti. Juk su tėvais esate gyvenęs kur kas daugiau laiko, nei be jų. Naujiems ryšiams susidaryti trūksta laiko.
Tačiau tie nauji jūsų ryšiai su žmonėmis turi pranašumą: juose nėra minčių apie mirtį. santykiuose su merginomis yra potencija gimti- jums kaip vyrui, jūsų vaikams. O santykiuose su tėvais mirties šešėlis yra. Nors jie ir neserga, o tik sensta. Tėvai - mūsų praeitis, o praeitis turi sąsajas su mirtimi, t.y. su tuo, ką mes paliekame, ko atsisakome.
Kiekviena akimirka - tai mirimas ir gimimas. Juk vakar diena - tai mirusi ši diena. Šiuo momentu gimsta sekantis momentas. O rytojui atėjus ši diena mirs. Tam tikra prasme laikas - tai nuolatinis mirimas ir nuolatinis gimimas.
Jus kamuoja baimė, kylanti dėl prisirišimo prie mirimo, prie to, ką paliekate: „kas man atsitiks, kai mirs mano tėvai?“. Ir tie žmonės kurie apskritai prisiriša prie to, ką palieka, gyvena su šokiu nuolatiniu skausmu ir savęs gailėjimu. Jie panašūs į keleivius, sėdinčius prie lango veidu atgal- priekio, kur važiuoja, jie nemato. O praeitis nuolat tolsta. Ir jiems labai dėl to skaudu. Kodėl jie žiūri atgal? Nes ten yra dalykai seni, pažįstami. O priekis dažnai miglotas.
Iš čia jums gali kilti paprasta mintis, kaip pakeisti savo poziciją. Taip, reiktų su pagarba atsisveikinti su tėvais, padėkoti jiems už tai, ką jie jums davė. Ir po to atsisukti veidu į priekį ir pamatyti, kas gimsta iš šios dienos, t.y. kur link jūs važiuojate.
Nefiksuojant savo dėmesio prie vargšų jūsų senstančių tėvų - susilaikyti nuo pagundos gręžiotis atgal ir vis dėlto dėmesingiau pasižiūrėti į savo ateitį. Štai joje nieko nesimato, yra tik rūkas. O ką, jei jūs išsklaidytumėte jį ir sukurtumėte ten kažkokius kontūrus? Matote: iš rūko išnyra kažkoks pastatas? O už jo - medžiai? O prie namo, pasirodo, yra tvora, joje - vartai.
Ir juos galima atidaryti. Įeiti, ir jus pasitinka mergina. Ji simpatiška, tik visai nepanaši į jūsų motiną. Tačiau jos akyse jūs pamatote susidomėjimą. Po to - interesą. Po to - klausimą: ar šis jaunuolis jau pasiruošęs susitikti su manimi? Merginai tai reiškia: „ar jis pasiruošęs palikti dėl manęs savo motiną ir tėvą“?
Štai šioje vietoje jums reikia būti sąžiningu. Jei jūs viduje jaučiate visišką atsidavimą tėvui ir motinai, o ypač- motinai - pasakykite merginai: „ne, aš dar nepasiruošęs". Tai reiškia: man dar reikia pabūti berniuku.
Beje, kai kurie vyrai niekas vyrais netampa. Jie palieka save amžinų vaikų būsenoje. Beje, jie labai dažnai perdėtai prie ko nors prisiriša: prie tėvų, prie alkoholio, prie lošimų. Ir kaip taisyklė - neužmezga pakankamai gilių naujų ryšių.
Jeigu jūs nepaisant sentimentų tėvams sugebėsite pasakyti naujai sutiktai merginai: „taip, tu esi man šią dieną svarbesnė už bet ką kitą“ - jūs būsite praėjęs išbandymą. Ir su mergina žengsite kartu daug metų, augindami vaikus bei palikdamas po savęs tai, ką palieka kiekvienas normalus vyras: nudirbtus darbus. O tėvų namai - nesvarbu, ar tėvai bus ar nebus gyvi - liks jūsų užnugariu, ta vieta, kur bus galima mintyse ar tikrovėje sugrįžti. Tačiau sugrįžti tik kaip svečiui. Svarbesnės jums liks dabartis ir ateitis. Ir tai, kad jūs tapote vyru.
Žinoma, jūs visa tai suprantate, tik klausiate: kaip padaryti, kad tai nebūtų jums taip skausminga?
Man atrodo, kad berniukui tapimas vyru visuomet yra skausmingas, ir toks turi būti. Neskausmingi keliai palieka berniuką berniukiškoje būsenoje. Laukinėse gentyse berniukus šventina į vyrus atliekant jiems skausmingus ritualus ir sunkius išbandymus. Jūsų sunkus išbandymas - su pagarba atsisveikinti, nusigręžti nuo tėvų ir atsigręžti į naują jūsų sutiktą moterį.
Linkiu jums sėkmės šiame kelyje.
Olegas Lapinas.
