Postmodernistinėje visuomenėje yra net nusistovėjusios tam tikros sąvokos, kuriomis įvardijami netradiciniais keliais nuklydę jaunuoliai, pavyzdžiui: tai nomadai, neetai, hikikomoriai ir kiti.
Trys socialiai gražūs scenarijai
Psichologas Tomas Lagūnavičius išskiria šešis pagrindinius scenarijus, kuriais gali pasukti dabartiniai vaikai (ar jau eina jaunuoliai). Pirmieji trys scenarijai yra pozityvūs, socialiai gražūs ir labiausiai tėvų geidžiami.
Pirmasis scenarijus – tradicinis, kai svarbiausia vertybė yra šeima, du vaikučiai; po truputėlį pasistatomas namas, užveisiamas sodas. Toks vaikams piešiamas scenarijus yra pats populiariausias.
Antrasis scenarijus – tai šiuolaikiniai vienuoliai. Šiame scenarijuje vaikai skatinami siekti maksimalių rezultatų – sporte, muzikoje ar dailėje. Vaikams nupiešiama tokia vizija: pirma jis baigs muzikos mokyklą, tada konservatoriją, įgis bakalauro laipsnį, o magistro vyks tobulintis į Vieną ar Prancūziją. Ir tada taps įžymybe.
Trečiasis pakankamai populiarus scenarijus – vartotojai. Vaikai auklėjami tokia kryptimi, kad verta studijuoti tam tikrą studijų programą ar susirasti tokį darbą, kad galėtų daug uždirbti, daryti karjerą, keliauti, važinėti, gražiai gyventi.
Tai scenarijai, kuriais pripažįstama, kad socialinė aplinka yra labai svarbu, kad vaikas, jaunuolis turi jam paklusti, būti geras ir tada viskas bus tvarkoje. Tėvai tarsi augina vaikus tam, kad jie būtų patogūs: (eilės tvarka) pirmiausia sau, šeimai ir socialinei aplinkai.
Į asmenybę orientuoti scenarijai
Kiti trys scenarijai yra orientuoti į stiprią asmenybę ir ne visada toleruojami socialinės aplinkos.
Tai anarchistai, protestuotojai, undergroundai (nepaisantys oficialių visuomenės normų), kurie viską neigia, yra įsitikinę, kad dirba tik vergai ir kad pasaulis yra neteisingas. Svarbiausia, kad tokie vaikai dar ir aktyvūs. Dėl jų paprastai tėvams kyla aibė keblumų, nes jau darželyje, vėliau mokykloje jie viskam prieštarauja, neretai susimeta su keistomis kompanijomis (baikeriais, pankais ir t. t.) ir nuolat „prisidirba“. Šio scenarijaus tėvai labai vengia, nes žino, kad nuolat bus kviečiami į mokyklą ir turės problemų.
Tačiau iš tokių vaikų, teigia T. Lagūnavičius, formuojasi ir stiprėja du pakankamai šviesūs ir vienas pavojingas scenarijai.
Pirmasis – tai nomadai (gr. k. nomas, nomados – klajoklis), arba šiuolaikiniai klajokliai. „Mums sakoma, kad asmenybė yra svarbiausia, kad reikia skatinti vaikų kūrybingumą, kad jie yra nuostabūs, kad jie yra žvaigždės“, – sako T. Lagūnavičius. Ir tada, anot pašnekovo, vaikai nusprendžia, kad jie nenori prisirišti, kad nori tapti nomadais, šiuolaikiniais klajokliais: kelis mėnesius padirbti, tada sudalyvauti kokiame nors projekte, o likusią metų dalį keliauti. Paskui jie iš viso suvokia, kad gali gyventi iš projektų ir normaliai nedirbti – jie nori daryti tai, ką nori.
„Jie tampa pasaulio piliečiais, pasimoko kokiuose nors kursuose, gauna kokią nors stipendiją ir sukasi kaip išmano, bando išgyventi. Tačiau jų gyvenime dažnai nėra jokio stabilumo. Tiksliau, jų stabilumas yra nestabilumas. Ir kuo jis nestabilesnis, tuo geriau, nes jo gyvenimas orientuotas į pojūčius. O jie patiriami, kai keičiamos veikloss, vieta“, – tikina psichologas.
Jiems gyvenimas, teigia T. Lagūnavičius, yra malonumas, bet ne vartotojiškas malonumas. Jie ieško lengvai prieinamų malonumų, už kuriuos nereikia mokėti. Jiems patinka už nieką nemokėti ir reikalauti pagalbos. Visuomenei „tie ilgaplaukiai“ yra problema, nes jie nekuria pridėtinės vertės. Kita vertus, nomadais galima būti tada, kai socialinė aplinka pakankamai turtinga.
Dar kito scenarijaus suformuoti yra neetai (anglų k. neet – Not in Education, Employment or Training). Tokie vaikai linkę apskritai niekur nesimokyti, niekur nedirbti ir net nesiruošia kelti kvalifikacijos. Jie tiesiog „trinasi“, žaidžia kompiuterinius žaidimus, pasyviai leidžia laiką, jiems nereikia nieko.
Yra neetų porūšis – vadinamieji hikikomoriai (japonų k. atsiskyrimas, izoliacija; hikikomori – tai asmuo, atsisakęs socialinio gyvenimo)– tai tokie vaikai, kurie iš viso neišeina iš namų (tėvai jiems viską atneša), nenori jokių santykių, kontaktuoja tik per internetą ir dienas leidžia virtualioje aplinkoje. Jie yra visiškai atsiriboję nuo pasaulio ir gyvena savo asmeninėje erdvėje. Tai jau pavojingas scenarijus.
„Nieko neveikimas“ – kaip narkotikas
Tomas Lagūnavičius vardija tris pagrindines priežastis, formuojančias mūsų vaikų gyvenimų scenarijus. Pirmoji priežastis – tai akivaizdžiai pasikeitusi socialinė aplinka. Iš septynių milijardų šios planetos gyventojų 30 procentų kuria pridėtinę vertę, 40 procentų gyvena iš mokesčių ir apie 10 procentų yra niekam nereikalingi.
Lietuvoje irgi artėjama prie tos ribos, kai iš tikro yra 28 procentai (o tarp jaunimo – 50 procentų) bedarbių. Taip jau yra Ispanijoje, Graikijoje, pietinėje Prancūzijos dalyje. Beje, britai irgi pradeda galvoti apie scenarijus ir projektus, kurie padėtų išgyventi nomadams, neetams ir hikikomoriams.
Antroji priežastis – socialinė aplinka tokia turtinga, kad gali išlaikyti daugybę žmonių, kurie nedirba. Anot T. Lagūnavičiaus, žmogus iš prigimties yra žinduolis, taigi, pakankamai tingus, o smegenys – brangus produktas. Tad, kai dirbame, mokomės, galvojame – sunaudojame daug energijos, kai ilsimės – ne, ir tai sukelia malonumą, atsipalaidavimą.
Ir jei vaikas iš mažens pajunta tą malonumą, jis įjunksta į „nieko neveikimą“ kaip į narkotiką.
„Kiečiausias“ įvaldys visus šešis scenarijus
Psichologas T. Lagūnavičius nesiryžta vertinti, kokie scenarijai geriausi. „Mes gyvename postpostmodernistinėje visuomenėje, kurioje visi variantai geri: pats „kiečiausias“ tas vaikas, kuris galės gyventi pagal visus šešis scenarijus. Pavyzdžiui, jis turi senelius kaime, eina bulvių kasti su visais, pirmadienį susitinka su draugais darbe, tobulėja, bet kartkarčiais pasiima atostogas trims savaitėms ir tampa nomadu, atsijungia nuo visko ir nieko nedaro. Ir tas, kuris neturės orientyrų, bet gyvens pagal visus scenarijus, ir bus labiausiai orientuotas“, – teigia T. Lagūnavičius.
Tėvai turi apsispręsti
Žinoma, yra išeitis, kad vaikas gyventų pagal gražų scenarijų. „Jei užsuksi varžtus ir jau pilve pradėsi edukuoti – pasieksi maksimaliausią rezultatą. Vadinasi, vaikas pateks į 25 procentus sėkmingųjų ir 29-erių metų sulaukęs taps superžvaigžde“, – sako T. Lagūnavičius. Tokiais atvejais tėvai neklausia, ko vaikas nori, bet kaunasi, „pramuša“ smegenis, ir vaikas tampa „kietas“.
Tačiau yra daugybė tėvų, kurie tam neturi laiko, pinigų ar suvokimo ir palieka vaikus plaukti – šie bando išplaukti, bet jiems šansų maža. Todėl tėvai, anot T. Lagūnavičiaus, turi apsispręsti, ar auginti socializuotą vaiką (tada jis mokosi dešimtukais ir šimtukais) arba leisti vaikui pajusti, ko jis nori ir tapti tuo, kuo nori – vis tiek iš bado jis nemirs, nes visuomenė blogiausiu atveju jį išlaikys.
„Būkime nuoširdūs – dabar šeimos institucija silpna, šeimos vietą užima valstybė ir korporacija, dėl to ir nesiformuoja trys tradiciniai scenarijai“, – sako T. Lagūnavičius.
Tėvai, pataria psichologas, šiais laikais turi visada būti sunerimę: jei leidžiame vaikams daryti tai, ką jie nori, tada nenustebkime užauginę maištininką, klajoklį, neetą, hikikomorį arba dar blogiau – pastūmėję jį į kriminalinį scenarijų.
