Štai kelios klaidos, kurias daro net pačios geriausios mamos, ir praktiniai patarimai, ką daryti, kai kitą kartą atsidursite panašioje situacijoje.
Pamirštame padėti
Kai mūsų vaikai išslysta iš mūsų kontrolės, pirmoji reakcija - kad jie „liautųsi tučtuojau“. Tačiau kartais, ypač kalbant apie mažus vaikus, jie netgi negali akimirksniu nusiraminti. Tai reiškia, kad jums reikia įsikišti ir jiems padėti. Pirmiausia reikia leisti vaikui suprasti, kad esate su juo ir kad suprantate jo susierzinimą. Tik tuomet galite pasiūlyti savo pagalbą.
Mes nedemonstruojame meilės
Įmanoma išlikti ramiam, mylinčiam ir globojančiam ir tuo pat metu auklėti vaiką bei nurodyti jam griežtas ribas. Tai netgi sveika, ir labai svarbu suderinti aiškias ribas ir meilę bei globą. Nenuvertinkite balso tono svarbos kalbėdamiesi su vaiku apie tą jo elgesį, kurį norėtumėte pakeisti. Jūsų disciplinavimas turi išlikti tvirtas ir nuoseklus, tačiau bendravimas su vaiku turi išlikti šiltas, atjaučiantis ir mylintis. Šie du aspektai turi susipinti tarpusavyje.
Mes pernelyg nelankstūs
Nuoseklumas reiškia patikimos ir vientisos auklėjimo sistemos laikymasis, kad mūsų vaikai žinotų, ko mes iš jų tikimės. Tai nereiškia, kad reikia aklai laikytis taisyklių. Taigi kartais galimos išimtys, galima „nepastebėti“ kai kurių vaiko poelgių. Atminkite, dažnai reikia kiek palaukti prieš reaguojant į vaiko blogą elgesį. Kai mūsų vaikai nutrūksta nuo grandinės, tai ne pats geriausias laikas juos muštruoti. Kai vaikas nusiramina, jis geriau gali įsisavinti tai, ką jam sakote.
Mes per daug kalbame
Kai vaikams sunku susikaupti ir išklausyti, mums dažnai reikia tiesiog patylėti. Kai mes kalbame ir kalbame savo nusiminusiems vaikams, tos kalbos neretai gali atsisukti prieš mus. Mes juos tiesiog užslopiname didžiuliais informacijos kiekiais. Vietoje to, naudokite daugiau neverbalinio bendravimo. Apkabinkite juos. Pamyluokite. Šypsokitės. Kai jie nusiramins, galite imti kalbėti.
Mes pamirštame „kodėl“
Visi geri gydytojai žino, kad simptomas yra tik ženklas, kad reikia atkreipti dėmesį į kažką kito. Vaikų blogas elgesys paprastai yra kažko kito simptomas. Jis ir toliau kartosis, jei mes nekreipsime dėmesio į vaikų jausmus ar jų subjektyvius patyrimus, kurie nulėmė jų elgesį. Kitą kartą, kai vaikas elgsis netinkamai, pasistenkite suvokti, kokie jausmai slypi už to elgesio - smalsumas, pyktis, susierzinimas, o gal nuovargis ar alkis.
Mes perdėtai reaguojame
Kai mes perlenkiame lazdą auklėdami - kai pernelyg griežtai baudžiame, kai perdėtai audringai reaguojame - vaikai nustoja koncentruotis į savo elgesį ir galvoja tik apie tai, kokie neteisingi esame mes jų atžvilgiu. Taigi nedarykite iš musės dramblio. Nutraukite netinkamą elgesį, o tuomet skirkite sau laiko nusiraminti, kad neprikalbėtumėte per daug. Tuomet galite išlaikyti dėmesį ties savo vaiko veiksmais, o ne ties jūsiškiais.
Mes persūdome su bausmėmis
Kartais bausmės, kuriomis baudžiame savo vaikus, yra gerokai per didelės. „Negalėsi eiti plaukioti iki vasaros pabaigos!“ Tokiais momentais leiskite sau papildomai įvertinti situaciją. Žinoma, laužyti savo žodžio nereikėtų. Tačiau galite būti nuoseklūs, bet kartu ir lankstūs. Pavyzdžiui, suteikite vaikui dar vieną šansą gerai elgtis. Toji „dar vieno šanso“ korta neturėtų būti per dažna, tačiau jei išlaikysite aiškias ribas situacijoje, nėra nieko blogo pasakyti: „Man nepatiko tai, ką tu padarei, tačiau suteiksiu tau dar vieną galimybę elgtis tinkamai.“
Mes nesielgiame sąmoningai
Kartais išsiliejame ant savo vaiko, nes esame pavargę, arba todėl, kad taip elgėsi mūsų tėvai, arba todėl, kad mus užerzino jo brolis, kuris neklausė visą rytą. Tai nesąžininga, tačiau tai galima suprasti. Ką reikėtų daryti? Stengtis sąmoningai suvokti, kaip elgiamės, būti čia ir dabar su vaiku, kreipti dėmesį tik į tai, kas vyksta šią akimirką. Tai vienas didžiausių auklėjimo iššūkių, tačiau kuo geriau mums tai pavyksta, tuo geresni galime būti tėvai.
Mes pažeminame savo vaikus
Kai jums reikia sudrausminti vaiką viešumoje, atsižvelkite į jo jausmus. Jei įmanoma, išeikite iš kambario, arba sušnibždėkite vaikui į ausį. Tai ne visada įmanoma, bet kai tik galite, parodykite vaikui pagarbą ir negėdinkite jo prie visų žmonių. Galiausiai toks viešas pažeminimas neleis vaikui suvokti, ko norite jį išmokyti - jis visiškai nieko negirdės, ką norite pasakyti.
Mes įsivaizduojame blogiausia
Kartais padėtis atrodo blogai - ir ji išties yra prasta. Tačiau kartais ne viskas yra taip, kaip atrodo. Prieš įsivaizduodami blogiausia, pasikalbėkite su vaiku. Jis gali turėti gerą paaiškinimą. Žinoma, negalite būti naivūs ir tikėti viskuo - tačiau prieš pasmerkdami savo vaiką išklausykite ir jo versiją.
