Ant teisėjų darbo stalo dažnai nugula bylos, kuriose prašoma pakeisti po tėvų skyrybų priteistų išmokų vaiko išlaikymui dydį. Neretai susiduriama su atvejais, kai tokių bylų priežastimi tampa emigracija – vaikui su vienu iš tėvų apsigyvenus kitoje valstybėje, kur pragyvenimas kainuoja brangiau, išauga ir jo išlaikymui reikalinga suma. Kaip tokiu atveju apskaičiuojamos išlaidos vaiko išlaikymui? Ar vieno iš tėvų sprendimas gyventi svetur yra pakankamas argumentas kitam mokėti didesnę išmoką?
Ar vandens pramogų parkai – būtinosios vaiko išlaidos?
Kaip nurodoma Civiliniame kodekse, materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai – t.y. prie priteisto vaiko išlaikymo prisidėti turi abu tėvai skirtingomis arba vienodomis proporcijomis. Vertinant tėvų pareigą teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, teismas atsižvelgia į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja tėvai, ar jos yra reguliarios, kokio dydžio turtą valdo, ar turima įsiskolinimų bei kitų finansinių įsipareigojimų, jų sveikatos būklę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas – šiandien tai yra 380 EUR. Tačiau pabrėžtina, kad šis dydis tėra orientacinis, tad tais atvejais, kai vaikas turi specialių poreikių arba tai leidžia tėvų turtinė padėtis, galima priskirti ir didesnį vaiko išlaikymui skirtą materialinį išlaikymą.
Nustatant vaiko poreikius ir jų apimtį, teismas įvertina, koks išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas – maistas, būstas, sveikata, išsilavinimas, poilsis, ugdymas, laisvalaikis ir t.t. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad LAT yra pripažinęs, jog vaiko sugebėjimai ir norai negali prieštarauti protingumo ir sąžiningumo principams – pavyzdžiui, to paties teismo sprendimu, išlaidos į pramogų parkus ir pajūrio kurortus nėra būtinosios kasmetės vaiko išlaidos, o labai plati užklasinė veikla nėra būtinybė, be kurios vaikas negalėtų visavertiškai vystytis. Tad apskaičiuojant skiriamų vaiko poreikiams lėšų sumą, teismas visais atvejais vertina, ar vaiko norai ir poreikiai neprieštarauja protingumo principams bei ar toks jų tenkinimas yra atitinkamas tėvų turtinei padėčiai.
Svarbi viena aplinkybė
Įstatymų numatyta tvarka, priteistą sumą vaiko išlaikymui galima pakeisti tik teismo sprendimu, esant tam tikroms sąlygoms. Civiliniame kodekse nurodoma, kad pakeisti išlaikymo dydį galima tais atvejais, kai: po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė tėvų turtinė padėtis; arba atsirado papildomų vaiko priežiūros išlaidų – pavyzdžiui, vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra ir pan.
Tais atvejais, kai vaikas kartu su vienu iš tėvų apsigyvena užsienyje, neretai kyla klausimas dėl išaugusių išlaidų būtiniausių vaiko poreikių užtikrinimui – kai kuriose šalyse brangiau kainuoja būsto nuoma, gydymasis, transportas, mokslas, ugdymasis ir pan. Dėl šių priežasčių objektyviai išauga suma, reikalinga visaverčiam vaiko gyvenimui ir vystymuisi. Tokiu atveju kyla klausimas, kuriam iš tėvų ar abiems turėtų tekti didesnė vaiko išlaikymo našta?
LAT savo praktikoje atkreipia dėmesį į tai, kieno iniciatyva vaikas išvyko gyventi į kitą valstybę bei ar tai vyko abiejų tėvų sutikimu. Pabrėžiama, kad tais atvejais, kai vaikas išvežamas gyventi į užsienio valstybę abiejų tėvų sutarimu, abu tėvai prisiima atsakomybę dėl padidėjusių išlaidų. Tačiau jei vienas iš tėvų nepritaria vaiko gyvenamosios vietos perkėlimui į užsienį, padidėjusias išlaidas už vaiko poreikių patenkinimą turi prisiimti tas tėvas, su kuriuo išvyksta vaikas. Tokį argumentą teismas grindžia tuo, kad gyvendamas ir dirbdamas aukštesnio pragyvenimo lygio šalyje tėvas (ar motina), su kuriuo gyvena vaikas, gauna ir didesnes tos valstybės pragyvenimo lygį atitinkančias pajamas, todėl gali skirti daugiau lėšų vaikui išlaikyti, nei Lietuvoje gyvenantis tėvas. Tai reiškia, kad jei su vaiku gyventi į užsienį išvykstama tik vieno iš tėvų iniciatyva, likusiam gyventi Lietuvoje nekyla pareiga prisiimti dėl šios priežasties išaugusių išlaidų vaiko išlaikymui.
