Taip buvo sutarta. Prieš tris mėnesius pastojau. Mano vaikai sureagavo keistai- apsiverkė. Supratau, kad nenori dar vieno konkurento šeimoje. Vyras skraidė padebesiais, visiems apsiskelbė, mes jau pradėjome planuoti, ką pirksim ir t.t.
Mano jausmai pastojus buvo prieštaringi. Negaliu pasakyti, kad labai džiūgavau, daugiau pergyvenau, kad tik vaikas nebūtų apsigimęs, kad tik viskas būtų gerai, mąsčiau, kad vėl prasidės auginimas iš pradžių ir pan.
Pirmas vizitas pas echoskopuotoją trenkė kaip žaibas - vaisius nesivysto, reikia pašalinti. Ramiai išklausėm žinią, aš tokia kaip be jokiu emocijų. Tą patį vakarą įvyko persileidimas. Labai skaudėjo, daug kraujavau, net apalpau, mąsčiau tik apie save, kad nenumirčiau. Vyras buvo šalia, labai palaikė.
Po persileidimo įkritau į kažkokią depresiją, kurioje dar tebesu. Pradėjau mąstyti, ar iš viso noriu dar vieno vaiko, ar ne per didelė kaina. O jei vėl pastosiu ir nesivystys, o jei bus apsigimęs?
Pasidalinau šiomis mintimis su vyru. Jisai sako, kad kol kas padarom pertrauką, nebeplanuojam koki pusmetį, paskui žiūrėsim. Bet aš matau, kaip jis trokšta savo vaiko, ir tai kankina mane. Negaliu pasakyti jam tiesiai šviesiai, kad aš daugiau vaikų nenoriu. Galbūt norėjau prieš tai, bet po persileidimo tas noras tiesiog išgaravo.
Aš jį myliu ir gerbiu, ir toks mūsų buvo sutarimas prieš santuoką. O gal dar man ateis tas noras bendro vaiko po kurio laiko? Gal aš čia tirštinu spalvas? Ką man daryti, kaip dirbti su savim?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų patirtas išgyvenimas yra tam tikras praradimas. Rašau tam tikras, nes konkretaus vaikelio gali būti ir nesijaučiate praradusi, tačiau tai buvo judviejų su vyru svajonė, siekis ir laukimas.
Greičiausiai savo mintyse be baimių, turėjote ir minčių apie tai, kaip auginsite savo mažylį, kaip atrodys jūsų gyvenimas su juo ir panašiai. Kaip suprantu iš jūsų pasidalinimo, tame ateities numatyme buvo nemažai nesaugumo: ar vaikelis bus sveikas, ar jums pačiai pavyks vėl grįžti prie motinystės kasdienybės, kaip su tuo susigyvens vyresnieji vaikai... Taigi ateitis, kuri jums nusišvietė per du mėnesius, žinant, kad laukiatės vaikelio buvo visokia, o jos nutrūkimas atnešė nerimą ir nenorą dar kartą tai išgyventi.
Žinoma, kad mintis apie tai, jog dar kartą gali tekti išgyventi nerimą, nesaugumą ir persileidimo tikimybę, gali sužadinti norą kiek įmanoma nuo to apsisaugoti. Ir tai yra tam tikra jūsų teisė, pasirinkimas. Visgi išties svarbu, jūs ir pati tai įvardinote savo laiške, duoti sau laiko. Svarbu, kad po kūdikio netekties atsigautų ne tik jūsų organizmas, bet ir emocinė būklė.
Patirtis yra labai šviežia, stipriai jus palietusi ir tai, kaip mąstote dabar, kaip dabar jaučiatės gali neturėti nieko bendra su tuo, kokius troškimus išgyvensite po pusės metų ar metų.
Tačiau kad žaizda gytų ir neliktų komplikacijų, labai svarbu likti atvirai savo viduje jos gijimui. Priimant, kad buvo baisu, skaudu, liūdna, derėtų leisti savo vidui gyti. Gyvenime susiduriame su labai įvairiais patyrimais ir pasilikimas ties jais, sprendimas pasilikti skausme ir baimėje, gali nešti ne tik dar vieno vaikelio neatėjimą į jūsų šeimą, bet ir santykių bei vidinius sunkumus.
Taigi darbas su savimi, apie kurį klausiate, pirmiausia yra leidimas sau gedėti. Įvardinti ir priimti jausmus, kuriuos išgyvenote laukimosi, netekties ir gedėjimo metu. Leidimas sau dalintis bent su vienu žmogumi, tuo kas su jumis įvyko, kol skausmas ims rimti. Ir pamažu priimti, kad gyvenimas iš ties susideda iš džiaugsmo ir skausmo. Ir vengdama pastarojo, rizikuojate tuo, kad džiaugsmo jumyse taip pat vis labiau mažės.
Tai nereiškia, jog jums būtina pagimdyti dar vieną vaiką savo sutuoktiniui. Raginimas yra labiau apie leidimą sau išgyti nuo patirtos traumos, prieš vėl sprendžiant: grįžti ar negrįžti į trasą. Tai yra kvietimas pajusti gyvenimą kaip tėkmę ir leiskite jam tekėti, nebandant pastatyti užtvankos ir pasilikti skausme kaip galutiniame taške.
Nuoširdžiai su jumis
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
