Stengiuosi išklausyti kiekvieną problemą, kadangi bijau, jog skambindama tėvams ji smarkiai perlenks lazdą pasakodama, kas jai nutiko ir taip juos smarkiai išgąsdins. Sunkiai išgyvenu dėl sesers nesugebėjimo savarankiškai gyventi, tuomet išsikraunu ant vyro, nesugebu susikaupti, prastai miegu.
Taip pat kankina vaikystės nuoskaudos, kada sesers nesutarimai su tėvais stipriai paveikė ir mane, stengiuosi nesmerkti sesers dėl jos klaidų, tačiau kartais pagaunu save nesąmoningai kaltinančią ir tėvus, kurie smarkiai lepino seserį ir atleisdavo jai viską (namuose sesė nuo vėlyvos paauglystės nekentė visų, keikė tiek visą šeimą, tiek mane, buvau kaltinama netgi jos vyro viliojimu (tuo metu buvau dešimties), fiziškai puldavo tėvus, senelius, vogdavo daiktus ir nuolat meluodavo, tačiau vėliau atsiprašydavo ir gailėdavosi).
Sesė kreipėsi į psichiatrą, tačiau jokio gydymo jai neskyrė, tik pasiūlė negyventi kartu su tėvais. Dabar sesuo smarkiai pasikeitusi, todėl bandau kiek galėdama ją remti, tačiau jaučiu, kad gyvendama sesers problemomis griaunu savo gyvenimą.
Kokiu būdu, neįskaudinant sesės, turėčiau pasakyti, jog man ji labai rūpi, tačiau nesu pakankamai stipri, kad pakelčiau visas jos baimes, nuotaikų kaitas?
Gal man pačiai vertėtų susimastyti apie psichologo konsultacijas?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP NUSTOTI GELBĖTI SESERĮ?
Manau, kad jūsų būsenai apibūdinti geriausiai tiktų žodis „gelbėtoja“. Jūsų šeimoje probleminis asmuo - jūsų vyriausia sesuo, o tėvai, matyt, patys nebuvo pajėgūs su ja susitvarkyti. Kas būtent yra jūsų seseriai, pasakyti galima tik apytiksliai, greičiausiai jos asmenybė yra ribinė, t.y. nestabili. Tokiems žmonėms sunku išgyventi su savo nuotaikų kaitomis, tačiau vargu ar dėl to būna kalti tėvai.
Joks „lepinimas“ negali padaryti žmogaus depresyviu ar manipuliuojančiu. Tiesiog ji tokia yra, ir problema šiuo metu iš dalies išsisprendė - ji išsikėlė iš jūsų šeimos. Tačiau to neužtenka, kad žmogus pasikeistų. Reikalingas labai ilgas paties žmogaus ir profesionalių psichoterapeutų bendradarbiavimas, kad ribinė asmenybė subręstų, stabilizuotųsi.
Jai reikalinga stabili struktūra - aiškiai reglamentuotas darbas ir stabili šeima. Kartais prie viso to dar reikalingi vaistai.
Dažniausiai tokio žmogaus šeimos pajėgos būna nepakankamos, kad toks žmogus imtų ir pasikeistų. Todėl vietoj to jis dažnai kaltina kitus, o kiti kaltina jį. Todėl jis periodiškai svyruoja tarp „kaltintojo“ ir „aukos“ vaidmenų. Tuo metu jį apima arba pyktis, arba depresija.
Šiuose kaltinimuose smarkiai pamažėja meilės ir bendrumo - šeimą cementuojančios medžiagos. Todėl vienas iš šeimos narių - dažniausiai kitas vaikas - pajunta šeimos suirimo pavojų ir tampa gelbėtoju. Jis patiki, kad jo meilės ir rūpesčio užteks šiai situacijai sutvarkyti.
Ar būna šeima dėkinga jam už tai? Jūs pati žinote, kad ne. Užuot padėkojusi jums dėl jūsų kantrybės, sesuo kaltindavo jus, naudodamasi jūsų pagalba. Naudojasi ir dabar. Tam tikra prasme jūs pati užimate rolę, skatinančią taip su jumis elgtis. Greičiausiai iš dalies jūs tai žinote, o iš dalies - darote nesąmoningai, automatiškai.
Atkreipkite dėmesį, kokiais žodžiais jūs aprašote savo santykius su seserimi: „seseriai reikia pagalbos, stengiuosi ją paremti ir padėti, stengiuosi išklausyti kiekvieną problemą... Sunkiai išgyvenu dėl sesers nesugebėjimo savarankiškai gyventi... bandau kiek galėdama ją remti...“
Iš esmės tai ne jaunesnės sesers žodžiai, o geros, mylinčios mamos. Tokios, apie kurią svajotų kiekvienas vaikas. Tačiau ar jūs esate mama savo seseriai?
Ne, bet jūsų tėvų šeimoje jūs išmokote ir vis dar atliekate „surogatinės gerosios mamos“ vaidmenį. Surogatinės todėl, kad jokiomis aplinkybėmis jūs netapsite savo seseriai nauja motina. Mama ir tėvas davė jai gyvybę, o jūs buvote ir liksite jos jaunesnė sesuo. Ir jūsų pareiga - tapti atsakingai už save, o ne už kitą.
Tačiau ką tuomet daryti su jūsų meile ir užuojauta, su visu tuo rūpinimosi, dangstymo, užuojautos potencialu?
Manau, kad jis turi būti skirtas jūsų naujai šeimai - vyrui ir esamiems ar būsimiems vaikams. Ilgą laiką jums teks atsakyti už juos. Tokia šių jūsų jausmų biologinė funkcija. Šitie jausmai pas jus pakankamai stiprūs, tačiau iki šiol buvo naudojami ne pagal adresą. Tai nėra kažkieno kaltė, tiesiog vaidmenų supainiojimas, dažnai pasitaikantis šeimose, kur yra problemiškų asmenų.
Jūs klausiate, kaip neįskaudinant sesers pasakyti jai, kad nesate pakankamai stipri, kad atlaikytumėte jos baimes ir nuotaikas.
Pasakyti tai jūs galėsite tik tuomet, kai pati jausitės atskiras asmuo, turintis savo norus, savo jausmus, renkantis, kokį vaidmenį jums užimti. Kitaip tariant, pirma jums reikia pasijausti laisva.
Kaip tai atsitinka kitiems, panašiose situacijose atsidūrusiems žmonėms? Iš pradžių gelbėtojų siekis išlaisvėti atrodo kaip maištas. Ne, jis nešaukia ir nesiaiškina, kaip jam viskas įkyrėjo. Jis tiesiog veikia kitaip. Toks žmogus staiga nebeatsako į įprastą telefono skambutį ar žinutę, prašančią pagalbos.
Užuot, kaip visuomet, praleisdamas savo laiką su „auka“, jis tiesiog praneša, kad ruošiasi gerai praleisti laiką su savo draugais ar šeima. Jis tarsi duoda aplinkai „avansu“ leidimą gyventi savo gyvenimą. Taip, tarsi jį suptų sveiki, suaugę, atsakingi žmonės. Ir tame yra didelis žmogaus laimėjimas, atsikratant „gelbėtojo“ vaidmens.
Matote, gelbėdama seserį jūs išeinate iš neišsakytos prielaidos. Ji tokia: „be manęs jūs pražūsite“. Jūs tarsi siunčiate į aplinką signalą: „ei, turi problemų? Aš esu tam, kad jų nebūtų“. Šis signalas ne žodinis, jis išplaukia iš viso žmogaus elgesio.
Pamenate filmą apie „Žmogų Šikšnosparnį“- Betmaną? Betmanas neaiškina miesto gyventojams, kad jis gelbėtojas, jis tiesiog elgiasi kaip gelbėtojas, kovodamas su nusikaltėliais ir nešiodamas superherojaus kostiumą su kauke. Ir aplinka paklūsta tam - užtenka apšviesti dangų su Betmano simboliu - ir gelbėtojas tuoj pat pasirodo. Visas miestas akimirksniu tampa mažų bejėgių vaikų sambūriu, kurie nieko negali padaryti su baisiais piktavaliais!
Tokia yra vaidmeninės sąveikos galia. Ją palaiko tokie kilnūs gelbėtojų įsitikinimai, kaip „jeigu ne aš, tai kas tuomet?“ bei „mes čia tam, kad pasaulis taptų geresnis“. Tai - puikūs šūkiai, ir jie gali būti žmogaus pasirinkimas. Tačiau jie negali tapti prievole.
Pasauliui reikia leisti patikėti, kad jam nereikia jokios pagalbos! O jei paaiškėja, jog „aukos“ vos jums nusisukus ima griauti savo gyvenimą - tai gal joms to labai reikia? Atkreipkite dėmesį - jei be jūsų įsikišimo sesuo ima kentėti - gal leiskite jai pakentėti, gal tegu ji pasidžiaugia šia savo laisve? Juk ji yra laisva net ir blogai besijausdama neskambinti tėvams, laisva nekentėti vienatvėje, o kreiptis pagalbos, tačiau ji yra laisva ir nesikreipti.
Taigi išeitis - nusimesti kaukę ir nustoti atlikti jums įprastą vaidmenį šalia sesers. Neretai tokiam žmogui kaip jūs, irgi padeda psichoterapija, skirta savęs įtvirtinimui (anglų kalba tai vadinasi „assertive behavior“) Žmogų mokoa elgtis užtikrintai, užuot puolant į vieną iš trijų susijusių vaidmenų (aukos, gelbėtojo, kaltintojo).
Kaip jūs sužinosite, kad tai įvyko?
Pasikeičia jūsų laikysena (jūs išsitiesiate, sutvirtėja jūsų kojos, atsiranda energijos ir galios jausmas kūne);
Jūs imate kalbėti tiesiau, t.y. ne tai, ko iš jūsų tikisi, o tai, ką manote pati;
Jūs imate rodyti savo tikrus jausmus - verkiate, kai graudu, pykstate, kai pikta, juokiatės, kai linksma;
Jūsų veiksmai tampa labiau priklausomi nuo jūsų, o ne nuo aplinkos: atsiranda savarankiškų sprendimų ir planų;
Jūs imate džiaugtis gyvenimu, užuot bandydama išgelbėti jį nuo pavojų.
Galbūt jums šie dalykai atrodo utopiški, tačiau aš tiesiog išvardijau tai, ką matau kituose žmonėse ir savyje po geros psichoterapijos ar savęs tobulinimo seminaro. Žinoma, tai nereiškia, kad tu tampi toks amžiams. Visai gali būti, kad jus vėl pagautų siekis gebėti, tačiau jūs niekuomet nesugrįžtumėte į tą patį lygį.
Mažas žingsnis, padarytas link laisvės, lieka padarytas. Prie jo prisideda kitas. Ir, kaip sakydavo kinai, dešimties tūkstančių kilometrų kelias prasideda nuo vieno mažo žingsnio.
Sėkmės jums jį darant.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
