Kiekvienas vos pradėjęs vaikščioti vaikas – maža asmenybė su tam tikromis charakterio savybėmis ir su sava valia. Suprantama, tėvai moko mažylį klausyti, nes tai, pirmiausia, būtina jo saugumui.
Įdomus dėsningumas: kol vaikas mažas, didžiajai daugumai tėvų pakanka kantrybės, išradingumo ir takto negadinant santykių pasiekti, kad atžalos vykdytų jų reikalavimus. Tačiau vos tik vaikas paauga ir pradeda reikšti savo poreikius, daugelis tėvų ima demonstruoti visą savo pedagoginį talentą. Jie niekaip negali suprasti: „Kodėl jis mūsų neklauso?“ Specialistų teigimu, visas vaikų nepaklusnumo priežastis galima suskirstyti į keturias grupes.
1. Amžiaus krizių nulemtos priežastys
Specialistai išskiria tokias vaikų amžiaus grupes: ankstyvosios vaikystės (12-18 mėnesių), trijų metų krizė (2-4 metai), septynerių metų krizė, ankstyvos paauglystės (8-9 metai) ir paauglystės. Gali susidaryti įspūdis, kad auganti asmenybė kone nuolat ieško savęs ir leistinų ribų.
Iš tikrųjų, kiekvienos krizės intensyvusis periodas trunka apie pora mėnesių (išimtis – paauglystės krizė) ir tai, kaip greitai ir neskausmingai vaikas ją išgyvens, priklauso nuo šeimoje tvyrančios atmosferos bei tėvų pasirinktos elgesio linijos. Psichologai pataria kriziniais laikotarpiais būti ištvermingiems ir kantriems, stengtis suprasti vaiko siekį būti savarankišku, visaip jam demonstruoti savo meilę, tačiau vis tiek tvirtai laikytis principinių pozicijų. Jeigu tėvai laikysis šių taisyklių, užsitęsusių problemų su paklusnumu greičiausiai pavyks išvengti.
2. Nuovargis, liga, stresas
Fizinis vaiko nuovargis, sukauptas iki pietų ar nakties miego, moksleivio pernelyg didelis užimtumas ar prasta vaiko savijauta taip pat gali paskatinti vaiką neklausyti. Tokiu atveju jo atsisakymas suvalgyti sriubą, išspręsti uždavinį ar sėsti prie fortepijono – tai vaiko organizmo, reikalaujančio atstatyti jėgas, protestas.
Stresas, kurį sukelia ėjimas į darželį ar mokyklą, persikėlimas į naują rajoną, tėvų skyrybos ar naujo šeimos nario atsiradimas, kaip ir bet kokie kiti stiprūs išgyvenimai, taip pat gali tapti vaiko nepaklusnumo priežastimi. Paprastai taip vaikas bando atkreipti į save dėmesį ir priversti suaugusius vertinti jo nuomonę.
3. Dėmesio trūkumas
Daugelis tėvų džiaugtųsi galimybe praleisti daugiau laiko su savo vaikais, tačiau aplinkybės taip lemia, kad juos mato tik protarpiais. Paauglystės amžiaus nesulaukusiems vaikams dažniausiai tai nepatinka. Nors močiutėms ir auklėms jie gali būti pakankamai nuolaidūs, tačiau iš mamos bei tėčio reikalauja visiško atsidavimo ir tėvų pareigų vykdymo – tai, beje, yra visiškai natūralu – todėl bando atkreipti į save dėmesį įvairiais kaprizais ir neklausymu.
Tiesa, neretai panašų vaikų elgesį provokuoja patys tėvai. Pavyzdžiui, po darbo pavargęs ir ant sofos žiūrėti futbolo rungtynių įsitaisęs tėtis gali savo mažam sūnui paliepti: „Eik valytis dantis ir miegoti“. Nors tėvas tikisi atžalos paklusnumo, tačiau tėvą mylinčiam vaikui toks paliepimas tiesiog neįgyvendinamas, nes jis pasiilgo jo ir nori kartu pažaisti ar bent jau pagulėti šalia. Žinoma, vaikas nepaklus ir neleis tėvui ramiai mėgautis poilsiu. Bet ne todėl, kad jis būtų nepaklusnus, o dėl to, kad jam trūksta dėmesio.
