Matyt, nuo suvokimo, kad šiaip metų bėgyje trūko dėmesio, meilės ir laiko artimiems savo. Ne, ne mums trūko dėmesio - šitai prisiminus gali pasijusti įsižeidęs, o įsižeidimas dalykas saldus. Čia jau kyla kitas jausmas - kai pats kitiems nedavei tiek, kiek, atrodo, jiems reikėjo.
Prisiminkime, kaip elgiasi, tarkime, tėveliai ar mamytės, ilgai neauginę savo atžalų ir atvažiavę jų aplankyti. Jie vežasi dideles brangias dovanas. Tokias, kurios padėtų išpirkti nebuvimo su vaikais kartu kaltę. Tie, kurie moka būti su savo vaikais, kurie bendrauja, kurie skiria laiką tam bendravimui, dažniausiai jaučiasi ramesni. Nes sąžinė jų yra švari. Ir dovanų tokių brangių vaikams pirkti neprireikia, nes jie ir taip dovanoja save kasdien per daug dėl to nesistengdami.
Galbūt jei mes labai jau norime apsirūpinti dovanomis, metų bėgyje mes nelabai skyrėme vienas kitam laiką, o jei skyrėme, tai ne tam, kad pabūtumėm su žmogumi? Juk neretai mes bendraujame su dviem pagrindinėmis idėjomis: kaip padaryti gerą įspūdį ir kaip išgauti iš žmogaus svarbios informacijos. Nes abu dalykai padeda mums saugiau jaustis.
Demonstruodami savo artimam supratimą: „Ką tu sakai? Negali būti! Na, geras!“- mes iš tiesų imituojame atjautą bei supratimą. Tuomet mes tik atliekame tam tikrą rolę, ir galbūt, atliekame labai gerai - tačiau tai tik rolė. O kai bendravimo pasekmė susiveda tik į jausmą po gerai suvaidinto spektaklio - neišvengiamai kaupiasi egzistencinė kaltė - teisingas ir reikalingas jaudulys, sakantis mums: tu gyveni šalia žmonių būdamas tik pusiau atviras, ir tu tik pusiau pažįsti tuos žmonės, kurie daug metų gyveno šalia tavęs.
Ir ne tame reikalas kad taip yra. O reikalas tame, kad bėgant metams ši bendravimo kokybė nelabai auga. Ir laikas nepadeda suartėti. O gyvenimas juk kada nors baigiasi - ir mūsų, ir to artimo žmogaus. Ką, taip ir pragyvensime neatskleidę savęs ir nesupratę artimo savo?
Ir štai iš šito teisingo ir reikalingo jaudulio greičiausiai kyla noras atsipirkti, sumokėti, užglaistyti sąžinės priekaištus. Nes metų pabaiga - tai gamtos ciklo pabaiga, tai savotiška mirties repeticija. Ir gyvenimo pabaigoje tenka atsiskaityti su savo sąžine. Ką mes ir repetuojame prieš Kalėdas. Ir būdas tai padaryti, kaip visuomet, paslaugiai pasiūlytas komercijos.
Juk raudonas Kalėdų senis su dovanų maišu nėra iš tiesų toks, kokį kažkada vaizdavo šventą Mikalojų iš Anatolijos miesto, dar ankstyvais viduramžiais dovanojusį neturtingiems vaikams dovanas. Nebuvo jis raudonas, šis šventasis, ir jokių rogių karštoje Turkijoje nebūna. Tai tik „Coca Colos“ firmos reklamos gamintojai prieš daugiau nei šimtą metų griebėsi šios mums visiems pažįstamos figūros su balta barzda, galinčios geriau parduoti naują tuo metu rudą saldų gėrimą. Ir tapo Kalėdų Senis geriausiai išsilaikiusiu ir labiausiai populiariu prekiniu ženklu.
Ir prasidėjo: dovanos, pirkiniai, eglutės, „Seneli, ateik!“, rogės su elniais, milijonai atvirukų ir t.t. ir pan.- visa tai, kas pavertė Kalėdas ir Naujuosius metus tuo, kas jie yra šiandien: spalvočiausia švente, kuomet visi karštligiškai apsiperka ir skuba sukišti į kojines saldainius, o į spalvotas dėžutes - dovanas po eglute.
Galima net pasakyti, kad Kalėdų senis - tai viso labo toks komercinis pokštas. Šventasis Mikalojus - tai ne apie tai. O apie ką?
O apie tai, kad dovanodami save viens kitam visų metų bėgyje, mes iš tiesų neatliekame kažkokios šventos misijos. Mums nereikia jaustis nei Motina Terese, nei Dalai Lama. Skirdami vienas kitam dėmesį, mes tiesiog esame tokiame santykyje su žmogumi, kuris labiausiai atitinka mūsų prigimtį.
O žmogaus prigimtyje yra suvokti: aš esu vienas, aš esu mirtingas, ir aš atsakingas pats už save. Ir kadangi visi šie trys dalykai yra baisiai neraminantys, į mūsų prigimtį yra įdėtas vienintelis patikimas vaistas nuo šio nerimo. Šis vaistas yra toks.
Jūs žiūrite į žmogų, esantį šalia jūsų taip, lyg niekada jo nebūtumėte matę. Jūs girdite, ką jis sako taip, tarsi iš anksto nežinotumėte, ką jis pasakys ir visiškai neruošdami iš anksto jam atsakyti. Jūs žiūrite į jį, klausotės jo, ir pasakote: aš tave matau ir išgirdau.
Ir viskas?
Jeigu jūs nedarėte to metų bėgyje, ne bėda. Padarykite tai dabar. Jūs pamatysite kelis įdomius dalykus. Nedetalizuosiu, tačiau viena iš pasekmių bus tokia: JŪS IŠLEISITE KUR KAS MAŽIAU PINIGŲ DOVANOMS ŠIAM ŽMOGUI. Ir jis jausis gerai. O ypač geru atveju jūsų laukia rimtis ir susikaupimas. T.y. tai, ko jūs iš tiesų ir siekėte visus metus. Argi ne taip?
