aA
Tėvystės mūsų nemoko mokykloje, vaikų ugdymu dažniausiai susidomima post factum – susidūrus su vaiko auklėjimo sunkumais. psichologės Rūtos Baltušninkaitės teiravomės, kaip pozityvus ugdymas taikomas praktikoje, kokie yra šiuolaikiniai tėvai ir kokius vaikus siekiame užauginti.
© Shutterstock nuotr.

− Kas yra pozityvus ugdymas?

− Tradiciniame auklėjime yra skatinamas geras elgesys ir yra baudžiama už blogą elgesį. Pozityviame ugdyme akcentuojama geras elgesys ir kuo mažiau dėmesio skiriama blogam. Vaikas mokosi iš pavyzdžių. Jei susitikę su draugais aptarinėjame, koks blogas yra vaiko elgesys, vaikas tai užfiksuoja. Jis tai suvokia kaip dėmesio parodymą. Nesvarbu, kad manimi skundžiasi, bet mane aptarinėja, vadinasi, aš esu svarbus, gaunu dėmesio. Jei aptarinėsime gerą elgesį, taip pat pasieksime rezultatą, tik kitokį.

− Kas paskatino gilintis būtent į šią temą?

− Visada žavėjausi šeimomis, kuriose bendradarbiaujama, tėvais, kurie sugeba sutarti, o ne valdyti savo vaikus. Be to, mano draugė ir kolegė Sigita Burvytė gilinosi į familistiką (šeimos pedagogiką), vaikų ugdymą šeimoje ir pozityvią tėvystę. Ji tuo užsidegusi, pati augina tris vaikus, taiko tuos metodus ir mato, kaip jie veikia. Tai mane ir patraukė. Mes kartu vedėme mokymus tėvams, tai − neįkainojama patirtis.

− Anksčiau, esant autoritariniam auklėjimui, tėvai labiau pasitikėdavo savimi. Vyravo požiūris: „Aš geriausiai žinau, kaip auklėti savo vaikus“. Ar šiais laikais daug pasimetusių tėvų, kurie nežino, kaip elgtis liberalioje visuomenėje?

− Dabar pasaulis kintantis, laikas pagreitėjęs, jaučiamas informacijos perteklius, todėl natūralu, kad mes pasimetę. Anksčiau buvo viena teorija, viena tiesa. Ar ji veikė? Tai − jau kitas klausimas. Kiekvienas auklėjimas turi turėti savo ribas. Ribos turi būti griežtos. Man patiko Editos Čekuolienės citata iš jos naujausios knygos: „Poreikiai turi būti tenkinami, o norai – svarstomi“.

Poreikiai turi būti tenkinami ir nubrėžiamos griežtos ribos norams. Šeimoje reikia diskutuoti dėl norų ir derinti galimybes. Pažadų turi būti laikomasi, jei nori, kad ir vaikas taip elgtųsi. Labai svarbu pastebėti savo elgesio pasekmes. Kartais tėvai klysta galvodami, kad vaikas mažas ir nesupras. Jie stebi ir mokosi, jie supranta, nes apdoroja visą informaciją daug geriau nei mes. Galime to nefiksuoti, bet vaikai pastebi ir išmoksta.

Pozityvi tėvystė: kaip įveikti auklėjimo iššūkius kartu su vaiku
© R.Guigos nuotr.

− Su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikiniai tėvai?

− Kartu su tėvyste įgaunami nauji vaidmenys. Mamos arba tėčio, kažkas tampa seneliais. Darbe esi ne tik darbuotojas, bet ir tėvas, gal todėl rečiau būsi darbe. Dar yra broliai, seserys, jie tampa dėdėmis ir tetomis. Kaip suskirstyti laiką, kad jo užtektų visiems? Užgriūva daug vaidmenų ir atsakomybių, todėl tai svarbu aptarti tarpusavyje. Dažniausiai pasitaiko stereotipų, atsineštų iš savo tėvų šeimų.

Pavyzdžiui, kad mama vaiku turi rūpintis labiau nei tėtis. Arba mama net neleidžia tėvui prisiliesti prie vaiko, nes nepasitiki juo. Ne todėl, kad jis nepatikimas vyras, o todėl, kad tos moters šeimoje viską darė mama. Gal tėčio net nebuvo. Partneriai turi susitarti, kaip dalysis naujus vaidmenis. Jei tai natūralu – nekyla problemų. Bet taip būna retai. Žmonės ateina iš skirtingų šeimų, su skirtingais požiūriais, skirtingais stereotipais. Nors susiderinti sunku, reikėtų siekti, kad šeimos variklis veiktų darniai, kad visi būtų patenkinti ir visų vaidmenys būtų gerbiami.

− Ar įmanoma pozityviai reaguoti į visus vaiko erzelius: „ožius“, kritimus ant žemės ir pan.?

− Vaikas nuo trejų metų pradeda tikrinti ribas: kiek jis gali, kiek jam leidžiama, kiek jis gali valdyti kitus, kiek kiti gali jį valdyti. Kritinis amžius svarbus, norint nubrėžti jam leidžiamas ribas.

Sudėtingiau, kai vaikas dar nekalba. Pačiame užsiožiavimo įkarštyje tėvams nereikėtų labai gilintis ir aiškintis, nes vaikui sunku girdėti. Reikėtų leisti paverkti ir papykti, nes kiekviena emocija nėra bloga – ji kažką reiškia. Jei liūdime – mums kažko trūksta, jei pykstame – galbūt peržengta riba. Vėliau paklauskite vaiko, kas atsitiko. Gal kažkas įvyko, gal skauda? Gerbkite vaiko jausmus. Jis gali pykti, bet destrukcinis elgesys – spardymasis, rėkimas ir kritimas ant žemės, maskatavimas kojomis – netoleruojamas. Vaiką mylime, bet tokio elgesio nepriimame. Kai vaikas jaučiasi saugus, jis gali ir atsiverti, pasakyti ir parodyti, kas jam negerai. Jei išgirstame, galime sureaguoti ir patenkinti poreikį arba svarstyti norą.

Kai tai vyksta viešoje vietoje, yra sudėtingiau. Tėvai jaučiasi teisiami, stebimi ir smerkiami, kad „nesusitvarko“ su vaiku. Tačiau tai yra toks pats mokymosi procesas vienodai tinkantis tėvams ir vaikams. Nebūna nei idealių vaikų, nei idealių tėvų. Tiesiog tokia situacija – vaikas parduotuvėje rėkdamas puola ant grindų. Jei reaguojame ramiai, vaikas irgi gali išmokti reaguoti ramiai. Aš žinau, kad tai labai sudėtinga, ypač jei daug kas stebi. Labai svarbu susitarti prieš einant į parduotuvę ir nubrėžti ribas, kas bus leidžiama. Tada ilgainiui vaikas išmoksta gerbti susitarimą.

− Ar pliusų ir minusų sistema yra geras būdas vaikui motyvuoti?

− Aš, kaip pozityvaus ugdymo specialistė, sakyčiau, kad ne. Bet tai priklauso nuo šeimos. Jei šeimai tinka, kodėl gi ne? Arba gali būti tik pliusų sistema. Jei gerai atlikai užduotį, kaip paskatinimą gauni pliusą. Taip atkreipiamas dėmesys, ką vaikas daro gerai. Vaikas turi poreikį būti pripažintas.

Pozityvi tėvystė: kaip įveikti auklėjimo iššūkius kartu su vaiku
© R.Guigos nuotr.

− Kuo pozityvus ugdymas ypatingas mokyklose?

− Teko girdėti, kad vienoje Kauno mokykloje pagal pažymius išskirstė vaikus į klases. Nemanau, kad tai yra geras metodas. Verčiau kreipti dėmesį į tai, kaip vaikas priima informaciją. Yra audialai, kurie priima informaciją klausa. Yra vizualai, kuriems lengviausiai priimama vaizdinė informacija, ir yra kinestetikai, kurie suvokia liesdami, jiems viską reikia pačiupinėti. Mano nuomone, geriau būtų skirstyti pagal informacijos priėmimą ir tik tada žiūrėti užduotis. Žinoma, tai yra sudėtinga sistema: pateikti informaciją taip, kaip vaikai ją priima.

Svarbu ugdyti tas sritis, kuriose vaikas yra stiprus. Dabar tėvai vadovaujasi tokia samprata; jei vaikui nesiseka matematika, tai jie penkerius metus du kartus per savaitę jį siunčia pas korepetitorių. Vaikas pasieks vidurkį ir... taps vidutinybe. Bet kokia iš to nauda? Neturės žemesnio pažymio. Bet jis tą laiką galėjo praleisti piešdamas ir išmokti unikalų potėpį ar pan. Visada klauskime, ką mes norime išugdyti, kokių pasekmių tikimės, ar kreipsime dėmesį į stipriąsias savybes, ar bandysime pasiekti vidutinybę ir koks yra mūsų tikslas?

Dar svarbu atsižvelgti į lytį. Mergaitės dėmesį sukoncentruoja greičiau, bet ir greičiau pavargsta. Berniukai vėliau „įsijungia“ ir ilgiau išlaiko dėmesį. Jų pikas priimti ir apdoroti informaciją būna tada, kai mergaitės jau būna pavargusios ir neišlaiko dėmesio. Pritaikius mokymus pagal energijos generavimą, būtų daug naudingiau, nei lyginti vaikus pagal pažymius.

− Kai kurie dabartiniai tėvai, linkę į kraštutinius, yra vadinami tėvais-lėktuvais. Tai tokie, kurie visąlaik „skrenda“ virš savo vaiko ir nušluoja net menkiausią dulkelę nuo jo kelio. Ar jums tenka matyti tokių pavyzdžių?

− Tokių tikrai yra. Bet aš sakau, kad jie daro meškos paslaugą. Ar norite, kad vaikas būtų savarankiškas? Ar kai jam bus 30 – taip pat ausite jam batus ir maitinsite šaukšteliu? Juk greičiausiai gyvensite atskirai, todėl jis turi išmokti pasirūpinti savimi. Tėvai bijo, kad vaikas pamirš, susižeis. Aiškinu, kad tai yra natūralios pasekmės. Turiu konkretų pavyzdį, kaip šeimoje buvo siekiama, kad vaikas išmoktų pasiimti namų raktus. Buvo sutarta, kad vaiko neįleis, jei ir bus kas namie, nors ir kiek jis skambins prie durų – vis tiek jis turi pats išsiimti raktus iš kuprinės ir atsirakinti duris. Aišku, atvažiavo seneliai, tvarka sugriuvo.

Pozityvi tėvystė: kaip įveikti auklėjimo iššūkius kartu su vaiku
© R.Guigos nuotr.

− O kaip su tais seneliais? Kartais tenka girdėti, kad jie yra blogiukai, nes anūkus užverčia kalnais saldainių ir viską leidžia. Ką daryti tėvams: auklėti savo tėvus?

− Būna labai sudėtingų situacijų. Ugdymas nėra savaime suprantamas dalykas, reikia kalbėtis, susitarti dėl taisyklių. Tėvai, išvažiuodami atostogų, turi įspėti apie jų šeimoje galiojančias taisykles. Jas gali palikti pakabintas matomoje vietoje. Labai svarbu paaiškinti, kad tokios taisyklės yra ne bausmė, bet skatina savarankiškumą ir įgūdžius. Tai svarbu, nes kai yra nubrėžtos ribos, vaikas jaučiasi saugus.

− O jei kuris vienas iš suaugusių nesilaiko taisyklių?

− Tada irgi reikia tartis. Visi turėtų būti lygus, nors žmonėms nepatinka, kai vartoju šį žodį. Nereikia nuvertinti mažesnio vaiko, manyti, kad jeigu jis mažas, turi žinoti „savo vietą“ ir paklusti tėvams. Jis taip pat nori dalyvauti, nori susitarti, jis jaučiasi kompetentingas, kai gali nuspręsti nedidelius dalykus, pavyzdžiui, ką apsirengti. Žinoma, jam turi būti nustatytos ribos. Tėvai tarpusavyje turėtų susitarti, kad nebūtų, jog vienas auklėja vienaip, kitas – kitaip. Jei tėvai nesutaria, vaikas išmoksta manipuliuoti, pasinaudoti vienu tėvu prieš kitą. Vaikai mokosi iš pavyzdžių. Kaip mato elgiantis tėvus, taip jie elgiasi ir su bendraamžiais, ir su autoritetais. Tėvai yra jų autoritetai.

− Bet gal tai gerai? Išmoks nuo vaikystės manipuliuoti kitais, galės užaugę lengviau savo tikslų siekti?

− Bet ar tikrai toks žmogus bus laimingas? Ar kiti bus laimingi su juo, manipuliatoriumi? Čia klausimas tėvams – ko jie nori ir ko siekia. Kiekvienas elgesys turi pasekmes: auginu manipuliatorių, bet susitaikau su tuo, kad ateityje ir manimi bus manipuliuojama.

− Plinta vienos lyties sugyventinių šeimos, kai kurie jų net augina vaikus. Gal tokiose šeimose rečiau kyla nesutarimų, nes vienos lyties žmonėms lengviau bendrauti, paprasčiau susikalbėti, suvokti vienas kitą. Gal esate susidūrusi su tokiais atvejais?

− Ne, tokios patirties neturiu, bet... kodėl tai yra naujiena? Tai nėra naujiena. Kiek yra šeimų, kur gyvena mama, močiutė ir mergaitė!? Tai yra vienos lyties šeima. Ko išmoksta vaikas tokioje šeimoje? Kaip elgiasi viena lytis. O kitos lyties pavyzdžio neturi. Arba: mama, močiutė ir berniukas. Vaikas mato tik moterišką elgesio modelį, o jis mokosi iš pavyzdžių. Jis žino, kad yra berniukas, kad turi elgtis kitaip, todėl pavyzdžių susiranda aplinkoje. Vaikai mokosi ne iš to, ką mes sakome, o kokius pavyzdžius jiems demonstruojame.

− Ar tai reiškia, kad berniukui, kuris augo moterų apsuptyje, bus lengviau suprasti moteris?

− Tai priklauso nuo to, kaip jis buvo auklėjamas. Ar empatišku, ar pabrėžiant, kad jis − vienintelis vyras ir niekada nesupras moterų. Tai priklauso nuo šeimos, negalima daryti išvadų. Gali būti berniukiškos mergaitės, užaugintos tik moterų. Tai labai priklauso nuo asmenybės.

− Labai dažnai akcentuojama, kad tėvai per mažai laiko skiria savo vaikams. Kai kurie tėvai linkę išpildyti net pačius įkyriausius vaikų prašymus. Ar tėvai turi teisę pailsėti?

− Aš esu žmogus, draugas, darbuotojas, tėvas, sūnus, brolis ir t. t. ir visus vaidmenis turiu išpildyti. Svarbu nusistatyti prioritetus, kiek kuriam galiu ir noriu skirti laiko, juos nuolat peržiūrėti. Pavyzdžiui, metus neskaičiau jokios knygos. Su vaiku lygiai taip pat galima susitarti. Vaikas nuolat reikalauja dėmesio. Atrodo, kad nuo ryto iki vakaro jis gali pasakoti, kaip sekasi, niekada neužsičiaupia. Galima sutarti, kiek laiko per dieną jam bus skirtas visas dėmesys, kai jis galės pasakoti viską, ką norės. Tarkime, po valandą ryte ir vakare. Galima išmokyti vaiką kantrybės sakant: „Ateis laikas ir aš tave išklausysiu, būk malonus, būk geras, o aš dabar paskaitysiu knygą.“

Svarbiau ne kiekybė, o kokybė. Ne tik būti apsirengusiam ir sočiam, bet ir skirti laiko sau. Jei pamiršime, ar ką apleisime – tas vaidmuo taip ir vegetuos, jausime trūkumą, tuštumą, kuri niekur nedings. Jei nepamaitinsime savo dvasinių poreikių, iš mūsų sunks energiją, net jei nekreipsime dėmesio.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kodėl legendinis Sergejus Bubka savo sunkiausią pergalę atšventė Vilniuje su krepšininkais? interviu

Lietuvoje rugsėjo pradžioje viešėjęs ir kartu su buvusios SSRS krepšinio rinktinės nariais...

Netikėti paramos būstui rezultatai: išsikelti į regioną panoro šimtai miestiečių kreiptis dar nevėlu (31)

Regionų atgaivinimas ir emigracijos mažinimas – tokie yra pagrindiniai paramos jaunų šeimų...

Šių dalykų Ušackas dabar nenorėtų prisiminti: Pavilionis priminė jo kalbas apie Rusiją Priežiūros komitetas įspėjo Pavilionį  (174)

Savo ketinimų dalyvauti prezidento rinkimuose atsisakęs parlamentaras Žygimantas Pavilionis...

Lauko reklama sukėlė didžiulį pasipiktinimą: ar tai butai naktinėms plaštakėms? (11)

Nekilnojamojo turto vystytojai ieško pačių įvairiausių reklamos sprendimų, kad tik patrauktų...

Sinoptikų prognozė – be šviesių akimirkų: rytoj ryte pasiruoškite gramdyti ledą (36)

Sinoptikė Izolda Marcinonienė perspėja, kad ateinanti naktis gali atnešti dar didesnių...

Stilistė atsakė į subtilų klausimą: ar padoru po drabužiais nesegėti liemenėlės? (2)

Stilistė Viktorija Šaulytė sostinėje vykusiame mados renginyje dalijosi stiliaus patarimais ir...

Bogušienė kirto ministerijai: turime išsaugotą susirašinėjimą, po kurio ir margarinas virto sveiku produktu papildyta SAM komentaru (189)

Maisto technologė Raminta Bogušienė antradienį išplatino spaudos pranešimą, kuriame kaltina...

Italas lietuviams išdavė skaniausio pesto receptus (2)

Genujiečiai jau daug metų stengiasi, kad ryškiai žalias ir kvapnus bazilikų padažas patektų į...

Donore tapusi Vida: atiduodi inkstą ir gauni sveiką normaliai gyvenantį žmogų (1)

Tai sako Vida Svetlikauskienė, padovanojusi inkstą savo vyrui. Žmonėms labai sunku apsispręsti...