Ieškant tokio vaiko elgesio priežasčių, reikia atsisukti į mus, t.y. tėvus.
Amerikiečių verslininkas, investuotojas ir finansų analitikas Robertas Kiyosaki, kurį išgarsino motyvacinės „Rich Dad“ („Turtingo tėčio“) serijos knygos, dalijasi savo sėkmės istorija, kurios išvada daugeliui jau yra pažįstama: tėvai yra pirmieji vaikų mokytojai.
R. Kiyosaki, kai jam buvo jau virš 30 metų, prisipažino: jaunystėje jį buvo užvaldęs išdidumas tėvo atžvilgiu. Ir tik suaugęs jis sau pripažino, kokį svarbų vaidmenį tėvas atliko jo kelyje sėkmę. Kartą sėdėdamas su puodeliu kavos jis nuoširdžiai suprato: jo tėvas – neeilinis žmogus ir didis auklėtojas. Apie tai jis rašo savo knygoje „If You Want to Be Rich & Happy: Don't Go to School?“ („Jei nori būti turtingas ir laimingas, nereikia eiti į mokyklą?“).
Štai ką atsakė R. Kiyosaki tėvas (užimantis aukštą postą švietimo sistemoje) į klausimą, kodėl nevertė Roberto, kaip ir brolio su seserimis, gerai mokytis: „Kaip galėjau žinoti, į kurią pusę jus lenkti? Tikiu, kad vaikas pats atranda savo įgimtus polinkius. Argi turėjau stengtis pakreipti jus ta linkme, kuria man norėjosi, užuot gerbus jūsų talentų atsiskleidimo procesą? Tokiu atveju būčiau kišęsis į jūsų pačių likimo paieškas.
Viskas, ką galiu realiai padaryti, tai suteikti jums savo meilę ir palaikymą, nepaisant to, laimite, ar pralaimite. Aš visada esu jūsų pusėje, nežiūrint į tai, ką veikiate gyvenime. Aš ir jūsų motina žinojome, kad esame pirmieji jūsų mokytojai, todėl troškome būti jums pavyzdžiu, kuriuo galėtumėt didžiuotis. Jūs, vaikai, suteikėte mums drąsos būti geriausiais, kokiais tik galėjome būti“.
Pirmieji šios citatos žodžiai daugelį priverčia suklusti arba atvirkščiai, tarsi uždega žalią šviesą įvairiai vaikų veiklai. Šiandien dažnai galima išgirsti sakant: „Norime užauginti savo vaiką lyderiu“. Maža to, šių žodžių reikšmę kiekvienas supranta savaip.
Tačiau skaitant toliau pradedi suprasti: pirmiausia reikia būti geru pavyzdžiu savo vaikams – tiek bendraujant, tiek auklėjant, tiek siekiant išsilavinimo.
Dar viena R. Kiyosaki išvada dėl tėvų vaidmens: „Mano tėvo pamokos visą gyvenimą buvo pačios vertingiausios. Jų esmė ta, kad jis visada mane gerbdavo ir mylėdavo. Nei jis, nei mano motina iš esmės niekada manimi neabejojo ir neprarasdavo susidomėjimo mano gyvenimišku pasirinkimu. Šis susidomėjimas man yra be galo vertingas ir jo svarba auga su kiekviena pragyventa diena“.
Taigi dar kartą įsiskaitykime į jo žodžius. Kuo vadovavosi R. Kiyosaki tėvai, auklėdami savo vaikus?
Meile vaikams.
Kuo didžiausia pagarba jiems.
Nuolatiniu interesu vaikų pasirinkimui.
Klausimų dėl pirmojo punkto nekyla, bet stabtelėkime ties kitais. Ar galima gerbti vaiką, jei negerbi pats savęs, jei su tavimi, kaip tėvu, nepagarbiai bendrauja kiti žmonės? Atsakymas akivaizdus.
Tik pagarbiai bendraudamas su aplinkiniais, pelnysi pagarbą sau. Ir tik tuomet galėsi pademonstruoti giliausią pagarbą savo paties vaikui ir praktiškai jam parodyti, kas tai yra.
Kalbant apie trečiąjį punktą – nuolatinį domėjimąsi gyvenimiškais vaiko pasirinkimais – atrodo, kad nesunku palaikyti vaiką ir jo interesus, kai visuomet su juo bendrauji, žinai, kuo jis gyvena, kas jį jaudina, kuo jis žavisi.
Šioje vietoje tikrai nereikia autoritarinio kišimosi ar, atvirkščiai, perdėto rūpinimosi, kai mama, tėtis ar seneliai pildo kiekvieną vaiko kaprizą.
Kiekvieno tėvo užduotis - kreipti (ypač ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje) ir kurti „maitinančią, turiningą ir įvairialypę terpę“ savo vaiko švietimui bei auklėjimui.
Taigi, kas atsakingas už mūsų vaikų ateitį?
Ikimokyklinių ugdymo įstaigų darbuotojai, auklės, vidurinės mokyklos mokytojai, universitetai, ar pirmiausia – tėvai?
Aišku, kiekvienu vaiko mokymosi ir auklėjimo etapu su juo dirbs profesionalai. Tačiau susilaukę vaiko ir suteikę jam gyvybę, mes, tėvai, tampame jo angelais sargais, jo užtarėjais ir patarėjais, pačiais artimiausiais jo draugais, pas kuriuos jis skubės ir džiaugsme, ir varge.
Kaip susiklostys mūsų vaikų ateitis? Kuo jie taps? Šiuos klausimus užduodame sau kiekvieną dieną. Labai norėtųsi, kad jie taptų gerbiamais ir, žinoma, laimingais žmonėmis. Taigi imame suprasti: už savo vaikų likimą, už jų auklėjimą ir požiūrį į mokslus pirmiausia atsakome mes – tėvai, pirmieji savo vaikų mokytojai.
Tokią pat mintį galima aptikti ir R. Kiyosaki knygoje: „Laimei arba nelaimei, mūsų tėvai visuomet yra pirmieji mokytojai. Visi suaugusieji, ar jie būtų raketų inžinieriai, ar ugniagesiai, ar visuomenės veikėjai, ar dykaduoniai parke, yra jaunimo mokytojai. Pats mūsų buvimas, nepaisant to, kas esame, mūsų vaikus kažko išmoko. Ir kiekvienas iš mūsų turime stengtis dar labiau“.
„Dar labiau stengtis“ nereiškia, kad vaiką reikia primaitinti brangiausių skanumynų, aprengti madingiausiais drabužiais iš paskutinių vaikų mados kolekcijų ar įtaisyti geriausiame vaikų darželyje, elitinėjue mokykloje ar universitete. Galbūt tai nėra blogai. Tačiau tai ne svarbiausia.
„Kai tėvai pradeda grūmoti pirštu švietimo sistemai, visuomet primenu, kad patinka tai jiems ar ne, jie yra šios sistemos dalis. Galbūt mes dar negalime pakeisti vidinės mokyklų sistemos, bet visuomet galime pasirinkti, ką mes, kaip asmenybės, norime perduoti savo ar svetimiems vaikams. Mūsų veiksmai ir poelgiai šiandien nulems, kokie jie bus rytoj“, - sako R. Kiyosaki.
