Universalus vaistas
Raktu į mūsų vidinį pasaulį, jo paslaptis gali tapti ir skaitmeninės, rastos internete, išspausdintos laikraščiuose, knygose kitų žmonių fotografuotos nuotraukos. Pasinaudojus jomis galima geriau pažinti ir suprasti save, sėkmingai perkopti kasdienybės slenksčius.
Fotografavimas ir nuotraukų analizavimas vadinamas fotografijos terapija. Pasak psichologės, socialinių mokslų daktarės Alionos Šalaj, kaip ir kitos meno terapijos (dailės, muzikos, teatro) rūšys, užsienio šalyse ji taikoma padedant žmonėms įveikti psichologinius sunkumus. Lietuvoje šis metodas pradėtas plačiau taikyti prieš kelerius metus.
„Fotografijos terapija sujungia fotografijos meną ir psichologiją. Darbo metodai grupėje pagrįsti žmogaus gebėjimu išreikšti savo jausmus ir mintis vizualinėmis priemonėmis. Apie tai, kas pavaizduota, yra lengviau kalbėti, o kai kalbama – lengviau keisti ir ieškoti sprendimo būdų“, – aiškina Aliona.
Ji kartu su kolege psichologe, socialinių mokslų daktare Marija Giedraityte per fotografiją padeda geriau pažinti save, tobulėti, siekti užsibrėžtų tikslų, juos suformuluoti.
Alionos ir Marijos rengiami kursai skirti sveikiems žmonėms, kurie kasdieniame gyvenime patiria psichologinių sunkumų ar tiesiog domisi bendravimo psichologija, santykiais.
„Fotografijos terapija gali praversti ir tiems, kurie nepatenkinti tarpusavio santykiais šeimoje – su sutuoktiniu, tėvais ir vaikais, darbe ar su draugais. Taip pat norintiesiems išbandyti fotografiją, bet nepasitikintiems savo jėgomis. Kartu tai dar vienas būdas atsipalaiduoti, sulėtinti gyvenimo tempą, skirti laiko sau“, – papildo Marija.
Pirmasis blynas neprisvilo
„Daugelis žmonių fotografuoja, beveik visi turi fotoaparatus. Ir aš pati labai pamėgau šį užsiėmimą, ypač į jį įsitraukiau gimus vaikui. Susidomėjau juostine fotografija, ėmiau bendrauti su kitais fotografais mėgėjais“, – pasakoja save aistringa fotografe vadinanti Aliona.
O kadangi ji dar ir psichologė, kilo mintis sujungti fotografiją ir psichologiją. Ilgokai brandinusi idėją, aptarusi su vienu kitu kolega nusprendė pasiūlyti ją išbandyti Vilniaus universiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centre.
Jo vadovams pritarus, praėjusį spalį ten susibūrė pirmoji fotografijos terapijos grupė, dauguma jos lankytojų buvo studentai. Užsiėmimus vedė Aliona. „Neišvengiau ir klaidų, bet jos buvo labai naudingos, daug išmokau“, – prisipažįsta.
Vėliau A. Šalaj pakvietė fotografijos entuziastų įkurtos Atviros fotografijos dirbtuvės, kuriose yra fotolaboratorija, technika nuotraukoms daryti. Čia ji dirba su naujomis grupėmis. Tačiau ne viena, o su bendramoksle Marija, kuri turi daugiau psichologinio konsultavimo praktikos.
Kadangi Aliona buvo labiau pasinėrusi į fotografiją, šiek tiek baiminosi, kad kursai nevirstų fotografijos būreliu. Abi su Marija bendromis jėgomis kūrė metodiką, kad išlaikytų pusiausvyrą tarp psichologijos ir fotografijos.
Marija pabrėžia, kad tai yra psichologinė grupė, kurioje fotografija naudojama tik kaip priemonė tam tikram tikslui pasiekti. „Terapija“ siaurąja prasme reiškia gydymą, bet šiuo atveju žodis vartojamas platesne prasme, ne tik kaip sutrikimų gydymas, bet ir kaip būdas tobulėti, įveikti problemas.
Laukia ne vien malonumai
Psichologės įspėja: nesitikėkite, kad bus tik smagu, linksma, kad tiesiog gerai, prasmingai praleisite laiką. Psichoterapijos užsiėmimai grupėse turi savo taisykles, kurių teks laikytis, pirmiausia konfidencialumo, atvirumo, nuoširdumo.
Bendraujant grupėje veikia tokios pat elgesio normos, įpročiai kaip ir gyvenime, tik čia jie aptariami, analizuojami, todėl galima išsakyti tai, ką paprastai realybėje esame linkę nutylėti.
„Pavyzdžiui, kad nemėgstate vėlavimo, pertraukinėjimo kalbant, ko nors bijote ir pan. Atvirai išreikšti savo jausmus, pasakyti, kas patinka, o kas ne. Taip sudaroma galimybė saugioje aplinkoje išsiaiškinti savo elgesio modelius. Pamatyti save kitų akimis.
Tiesa, tai ne visuomet gali būti malonu“, – perspėja Marija.
Pasitaiko ir konfliktų. Būna atvejų, kai kuris nors grupės narys nusprendžia nebelankyti. Neišvengiami nuomonių nesutapimai, nemalonūs jausmai kai kurių žmonių atžvilgiu, gali kilti įtampa, neigiamų reakcijų. Tokios išbandymo situacijos nelengvos, bet naudingos.
Apie nuotraukas, savas ar kitų darytas, diskutuodami grupėje galime geriau suvokti savo išgyvenimus, būsenas, elgesio motyvus. Jos sužadina mūsų pačių išgyvenimus, prisiminimus.
Marijos teigimu, kalbėti apie jausmus ir norus daugeliui yra sunku, sudėtinga rasti žodžių. Fotografijos kalba neverbalinė, vizualinė, todėl šį darbą gerokai palengvina.
Baimė prabilti apie jausmus
Analizuojamos ne tik pačių darytos, bet ir žinomų fotografų, šeimos nuotraukos. Žmogus atsiskleidžia ir pasakoja apie save jas interpretuodamas. Psichologijoje yra terminas „projekcija“, reiškiantis, kad savo būsenas, jausmus esame linkę priskirti kitiems ar aiškindami gyvenimiškas situacijas. Panašiai būna ir žiūrint nuotraukas.
Jei nufotografuotas dramblys, vargu ar įžiūrėsi tigrą. Bet vieniems dramblys atrodys liūdnas, kitiems kels menkumo pojūtį, treti nekreips į jį dėmesio, o susidomės antrame plane esančiu smulkiu žvėreliu ir jį užjaus. Žmonės nuotraukose pastebi jiems asmeniškai svarbias temas, skiriasi jų matymas.
Grupėse atliekamos įvairios užduotys, pavyzdžiui, kalbamasi nuotraukomis. Aliona pasakoja, kaip tai vyksta: „Pasiskirstę grupelėmis keliaujame į miestą ir tarpusavyje bendraujame vaizdais. Vienas ką nors nufotografuoja, kitas jam atsako nuotrauka. Paskui jas analizuojame.“
Dažnai užsiėmimai pradedami nuo grupės nariams brangių nuotraukų (šeimos narių, artimųjų) aptarimo. Tai padeda susipažinti. Be to, dėlionės iš šių nuotraukų parodo, kaip žmogus mato savo šeimos istoriją, savo vietą šeimoje, kas labiausiai įstrigo. Geresnis savo šaknų supratimas suteikia daugiau lankstumo ir laisvės priimant su ateitimi susijusius sprendimus.
Kita užduotis – fotografuoti niekuomet nebandytomis sąlygomis, fotografuoti tai, ko niekada iki tol neteko. Tai padeda įveikti savo išankstines nuostatas, suprasti, kad drįsdami elgtis neįprastai galime sužinoti daug nauja apie save, išmokti savimi pasitikėti.
„Taikome ir autoportreto fotografavimo užduotį: žmogus turi pats save fotografuoti. Per aptarimą kalbame apie tai, kaip patys save matome, kokie norime atrodyti kitiems, grupės nariai dalijasi įspūdžiais, kokie vieni kitiems atrodo iš šalies“, – komentuoja Aliona.
Suteikia vertingos patirties
Ką dar reikėtų žinoti? Grupė skirta ne techniniams fotografijos įgūdžiams tobulinti, todėl mokėti fotografuoti nereikia, bet pageidautina turėti savo fotoaparatą, tinka bet koks. Dėmesys skiriamas pačiam fotografavimo procesui, o ne rezultatui, jo profesionalumui.
Fotografijos terapijos grupėje gali dalyvauti įvairaus amžiaus žmonės. Kuo labiau skiriasi dalyvių amžius, profesija ir gyvenimo patirtis, tuo ji labiau primena kasdienį gyvenimą. Vėliau gauti bendravimo įgūdžiai, įžvalgos pritaikomi kasdienybėje ir padeda grupės nariams gyventi įdomiau, visavertiškiau.
Psichologės pasakoja, kad šie užsiėmimai ir joms pačioms teikia gerų emocijų, yra įdomūs, suteikia vertingos patirties, kartu yra tam tikras iššūkis. Į šią veiklą abi pasinėrusios su entuziazmu. „Matyt dėl to, kad tai mūsų pačių sugalvotas projektas“, – šypsosi Marija.
Pradėjusi dirbti grupėje ji iš pradžių buvo labiau susitelkusi į psichologiją, bet netikėtai susidomėjo fotografija (iki tol beveik nefotografavo), pradėjo jai skirti daugiau laiko. „Vis klausinėja manęs, kaip ką daryti“, – juokiasi Aliona.
„Kuo toliau, tuo daugiau naujų galimybių atsiveriant matau. Tai nėra pagrindinis mano darbas, bet labai naudingas profesiniam tobulėjimui. Yra ir grįžtamasis ryšys, pati kažko pasimokau, sužinau šį tą naujo“, – pastebi Aliona ir džiaugiasi, kad jos su Marija labai gerai viena kitą papildo.
