Na, dar kartais nervina namas, kuriame gyvenu - jis nėra labai gražus, bet yra beveik normalus. Na, šiaip gyvenimu nesiskundžiu, viskas gerai. Bet man tereikia atsikratyti šitos minties, kad kažkada reikės sunkiai dirbti arba ilgai dirbti.
Šitos mintys sustiprėja, pagalvojus apie miesto žmones. Man kažkaip reikia atsikratyti šitų minčių - kol kas tai mano didžiausia problema.
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jei gerai tave suprantu, pavydu, kad tie miesto vaikiai neturi tiek daug pareigų ir atsakomybių, kiek tenka tau, gyvenančiam kaime. Atrodytų, kad ir ta buitis jų gražesnė ir mažiau varginanti. Drįsiu manyti, jog tokias tavo mintis palaiko kokie nors konkretūs pavyzdžiai: gal koks pusbrolis/ pusseserė ar vasaroti atvažiuojantis draugas. Ir tikrai negaliu sakyti, jog fizinių darbų mieste yra tiek pat, kiek kaime. Vadinasi, ir dirbti mieste vaikams tenka mažiau.
Tavo jausmas ir nepasitenkinimas yra suprantamas. Tikiu, kad kartais būna pikta, kuomet vietoj žaidimų ar kitų malonių užsiėmimų tenka pagelbėti tėvams ūkyje. Juo labiau įsivaizduojant, kad taip bus visą gyvenimą, bet jokios galimybės, kad kada nors galėsi gyventi kitaip.
Dabartyje, kuomet esi vaikas ir gyveni savo tėvų šeimoje, išties nelengva tikėtis pasikeitimų. Kitą vertus, net jei tau atrodo, kad taip, kaip gyveni tu, dabar yra blogai, tai yra labai tave ugdantis ir mokantis gyventi patyrimas. Tikrai ne kiekvienas tavo amžiaus vaikas moka nudirbti jam priskirtus darbus, pagelbėti jam svarbiems ir mylimiems žmonėms, iš viso moka dirbti savo rankomis ir matyti jų sukuriamą rezultatą.
Taigi net jei šiuo metu atrodo nemalonu, tu gauni nuostabią pamoką, kurią puikiai galėsi panaudoti ir gyvendamas mieste, jei kada nors to panorėsi, kai jau būsi pakankamai suaugęs rinktis.
Tačiau puikiai tave suprantu, kad tavo amžiaus žmogui norisi ir kitokių veiklų, ne tik darbų ūkyje. Pagalvok, kas dar tave domina. Kaip norėtum praleisti laiką, jei nereikėtų dirbti? Ką realu veikti ten, kur tu gyveni nuo darbo laisvu laiku? Šiuos pomėgius, mėgstamus užsiėmimus labai svarbu įterpti į dienos laiką. Dėl to verta pasikalbėti su tėveliais, kad jie paliktų tau laiko džiaugsmams ir neužpildytų visos tavo dienos darbais ir pareigomis.
Na, ir apie ateitį... Įdomu, kaip sugalvojai, kad ateityje taip pat teks likti gyventi kaime ir dirbti tą patį, ką dirbi dabar? Ir dar sunkiai ir ilgai. Jei taip kalba tavo tėveliai, tikiu, kad linkėdami viso ko geriausio tau, jie nori perduoti tai, ką patys moka, ką yra užgyvenę per savo gyvenimą ir taip užtikrinti tavo ateitį. Galbūt jie bijo, kad jiems nepakaks pinigų, kad tu baigtum mokslus ir tuomet jie sako, jog tavo ateitis yra kaime. Taip jie kalba rūpindamiesi tavimi. Tačiau tai neprivalo tapti tavo gyvenimu, jei tu to nenori.
Išvažiuoti gyventi į miestą arba dirbti visai kitus darbus (tiesa, nebūtinai lengvus ir trumpus) gali bet kuris žmogus, kuris to nori. Kol kas, kol tu priklausai nuo savo tėvų, tau gali atrodyti, kad teks gyventi taip, kaip sako jie. Visgi nebūtinai taip bus, kai tu užaugsi.
Tu jau dabar gali daugiau dėmesio skirti dalykams, kurie tau patinka, mokykloje pasirinkti domėtis pamokomis, kurios tave džiugina ir taip pamažu krautis „lagaminą“ kitokiam gyvenimui. Žinoma, tavo tėvai ir tau užaugus gali norėti, kad tu liktum su jais, bet tavo pasirinkimas dirbti norimą darbą ir gyventi ten, kur tu nori, nėra nepagarba ar nemeilė savo tėvams.
Taigi, kol kas šalia darbo ir mėgstamų veiklų, belieka pasižiūrėti, kas dar tave žavi moksluose ir kuo norėtum būti, jei ne ūkininku, ir to siekti.
Sėkmės tau.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
