Kokia poros santykių perspektyva, kai liekama kartu tik dėl neva vaiko gerovės. Apie tai kalbamės su psichologe Veronika Daugėliene.
- Kai poros nebesieja ryšys ir santuoka byra, neretai vienas iš sutuoktinių susitaiko su antrosios pusės neištikimybe ir nusprendžia nesiskirti, kaip dažniausiai sako, tik dėl vaikų. Kokia tokių santykių ateitis?
- Paminėjote net tris sudėtingas problemas: nutrūkęs ryšys, neištikimybė ir gyvenimas kartu tik dėl vaikų.
Ilgai gyvendami santuokoje du žmonės išgyvena labai skirtingus tarpusavio santykius. Tuokiantis prisiekiama: „Negaliu be tavęs gyventi“, tačiau aistra ilgainiui nurimsta. Normalu, jei sutuoktiniai suvokia, kad gali vienas be kito gyventi, tačiau vis tiek pasirenka buvimą kartu. Jie mato prasmę puoselėti, auginti savo meilę.
Tačiau kai ištariama: „Mūsų niekas nebesieja“, tai jau signalas, kad laikas rinktis: arba dar mėginti tvirtinti ryšį, arba paleisti vienas kitą. Neištikimybė ne visada būna santuokos pabaiga.
Per gyvenimą žmonės padaro daugybę klaidų, dažnai nesąmoningai. Tiesa, kai kurios klaidos gali būti itin skaudžios tiek pačiam, tiek ir artimam žmogui. Bet visada yra galimybė ieškoti sprendimo, susitaikyti, atleisti...
Atleisti nereiškia užmiršti, atleisti – kartu iškentėti skausmą ir pakeisti santykius su artimuoju. Pasitaiko, kai patyrusi tokį sukrėtimą pora vėl atranda ryšį, atsibunda tarsi iš miego. Net stebisi, kad tiek metų buvo kartu ir vienas kitam nerūpėjo.
Tačiau kai poros gyvena užmerktomis akimis ir problemos nesprendžia, neištikimybė dažniausiai pasikartoja arba kitas sutuoktinis ima kerštauti, pats tampa neištikimas, įvairiai žemina, niekina, tikrina, nepasitiki. Ilgainiui problemos virsta barniais „iš niekur“, atsiranda nepasitikėjimas, net pasibjaurėjimas savimi ir esančiuoju šalia.
Trečia problema – susitarimas gyventi tik dėl vaikų. Dėl įvairių priežasčių sutuoktiniai taip nusprendžia, bet tai jau nieko gero nežada. Negali jaustis laimingas, jei nesi laisvas rinktis. Šalia žmogaus, kuris aukojasi ir dar garsiai tai deklaruoja, nebus laimingi ir artimieji. Juk niekam nėra smagu būti nuolat skolingam.
Bet jei tėvai susitaria dėl vaikų pamėginti iš naujo kurti brandžius santykius, tai gali būti gera pradžia. Tačiau svarbu suprasti, kad gyvename vienas su kitu, nes to norime, o ne dėl to, kad kitaip negalime.
- Kas dažniau tokiose situacijose stengiasi išlaikyti jau praktiškai iširusią šeimą – moterys ar vyrai?
- Neteko rasti šiuo klausimu Lietuvoje atliktų išsamių tyrimų, tačiau savo praktiniame darbe pastebiu, kad tokio pasirinkimo priežastys yra skirtingos. Moterys dažniau pabrėžia baimę, kad vienos nepajėgs išlaikyti, aprūpinti vaikų, taip pat nenori, kad šie augtų be tėvo auklėjimo. Vyrai dažniau bijo prarasti ryšį su vaikais, nebeturėti įtakos svarbiems jų sprendimams.
- Kaip psichologiškai jaučiasi sutuoktinis, kuris atleidžia partnerio neištikimybes, susitaiko su esama padėtimi?
- Jei atleidžiama iš visos širdies, žaizda gyja, skausmas mažėja, tačiau vis tiek ši tema gali likti skaudi visą gyvenimą. Jei ne atleidžiama, o tik susitaikoma ir siekiama užmiršti, greičiausiai to padaryti nepavyks. Kai kurie žmonės sąmoningai ar nesąmoningai pasirenka aukos vaidmenį, nes jie kitaip nemoka. Tada kenčia visą gyvenimą, netobulėja kaip asmenybės ir negali padėti vystytis vaikams.
- Tėvų skyrybos labiausiai paveikia vaikus. Kaip jie jaučiasi šeimoje, kurioje tarp tėvų jau seniai nebėra meilės ir supratimo, o vienas iš jų lyg ir aukojasi dėl šeimos, kad tik atžalos gyventų su abiem tėvais?
- Kai moteris pasakoja, kad su vyru gyvena tik dėl vaikų ir viską jiems atiduodanti, visada klausiu, ar ji norėtų, kad ir dukra taip gyventų. Ar norėtų, kad ji taip pat nemokėtų pasirūpinti savimi, nesugebėtų užmegzti brandžių santykių, negebėtų būti laiminga ir visą gyvenimą jaustųsi skolinga savo mamai už auką, kurios neprašė. Taigi jei tėvai dažniau kalbėtųsi ir išgirstų savo vaikus, suprastų, kad jie jaučiasi blogai, kai tėvai nelaimingi, nuolat aukojasi, kenčia.
- Ar įmanoma pasakyti, kas geriau vaikams – tėvų skyrybos ar dviejų jau susvetimėjusių žmonių gyvenimas kartu? Kaip tokie tėvų santykiai atsiliepia vaikų psichologinei būsenai?
- Čia tas pats, jei klaustumėte: kas geriau – vaiką supurtyti ar nuolat tąsyti? Be abejo, nuolatinis vaiko tąsymas pridarytų didesnės žalos. Bėda ta, kad skyrybos ne visada nutraukia vaikų „tąsymą“. Bet jei išsiskiria du brandūs žmonės, abu palaiko santykius su vaikais, jais rūpinasi, tai vaikai, nors ir patirs skausmą per skyrybų procesą, tačiau ilgalaikių pasekmių greičiausiai išvengs.
Jei vaikas augs šeimoje, kurioje nematys šiltų tėvų santykių, jis ir pats neišmoks tokių sukurti. Net gali susidaryti nuostata, kad gyvenimas su kitu žmogumi – tai tiesiog abipusiai naudingas sandoris. Dabar daug tokių porų ir galima tik paspėlioti, ar ne todėl, kad prieš dvidešimt ir daugiau metų skyrybos buvo labai smerkiamos, o moteris, kenčianti vyro patyčias, laikyta kone šventąja.
- Ar siekis išlaikyti šeimą tik dėl atžalų neturi ir kitokių motyvų, ne vien norą apsaugoti vaikus?
- Sprendimas išsaugoti šeimą ar išsiskirti yra labai sudėtingas. Jį lemia ne viena priežastis. Kad ir kokia sudėtinga situacija susiklostytų šeimoje, jei yra vilties, kad viskas gali pasitaisyti, sutuoktiniai neturėtų skubėti skirtis. Tik svarbu siekti darnos, o ne gyventi taip, kaip yra.
Kai kurie žmonės apskritai labai sunkiai priima sprendimus, tarsi laukia, kol pats gyvenimas išspręs problemą. Kiti paniškai bijo vienatvės ar visiškai nepasitiki savimi, mano, kad vieni nieko nesugebės. Kartais nuo skyrybų sulaiko ir finansinės priežastys – pasirinkdamas gyvenimą kartu sutuoktinis iškelia materialines vertybes virš dvasinių.
FAKTŲ KALBA:
Didžiosios Britanijos sociologų atlikta apklausa parodė, kad 10 proc. porų gyvena kartu dėl vaikų ir planuoja skirtis, kai jie suaugs.
Kito britų atlikto tyrimo duomenimis, dauguma sutuoktinių, kurie neišsiskyrė tik dėl vaikų, mano, kad auka buvo beprasmė. 75 proc. taip gyvenusių sutuoktinių apgailestavo neišsiskyrę anksčiau ir net 90 proc. prisipažino, kad tikrai būtų tai padarę, jei būtų sulaukę palaikymo iš aplinkinių.
Bet kurio amžiaus vaikai yra labai jautrūs namų atmosferai. Paaugliai dažnai tampa agresyvūs tėvų ar bendraamžių atžvilgiu arba bėga iš namų. Mažesnieji pradeda sirgti, juos vargina nemiga, mikčiojimas, enurezė, alerginė dermatozė, gastritas.
Nuolatiniai tėvų barniai, rietenos ypač kenkia vaikų vystymuisi ir mąstymui. Kai kurie vaikai, matydami, kaip riejasi jų tėvai, ima mušti draugus, stengiasi vadovauti silpnesniems.
TAI ĮDOMU:
Garsioji Holivudo aktorių pora Bradas Piitas ir Angelina Jolie augina šešis vaikus – tris biologinius ir tris įvaikintus. B. Pitto artimu draugu besiskelbiantis aiškiaregys Ronas Bardas pernai pareiškė, kad viena garsiausių Holivudo porų iš tiesų nėra tokia jau tobula. Anot aiškiaregio, Bradas nemyli Angelinos ir su ja gyvena tik dėl vaikų, esą aktorius jaučiasi tarsi įspraustas į narvelį, bet nežada palikti žmonos ir vaikų, nes šis žingsnis labai pakenktų jo įvaizdžiui. Nei patys aktoriai, nei jų atstovai spaudai nekomentavo šio aiškiaregio pasisakymo.
Žinoma skyrybų ir tėvystės trenerė Rosalinda Sedacca svetainėje Childcentereddivorce.com, remdamasi asmenine patirtimi (ji užaugo su tėvais, kurių santuoka buvo nelaiminga), tvirtina, kad tėvų skyrybos geriau negu gyventi namuose, kur tvyro nepagarba vienas kitam, tėvai pykstasi, o vaikai liūdi. Nusprendę nesiskirti dėl vaikų sutuoktiniai neįvertina, kokį emocinį ir psichologinį skausmą patiria vaikai, kai tėvai yra kartu tik „dėl vaizdo“. Vaikai dažnai kaltina save dėl nelaimingų tėvų.
Nutraukti santuoką mažiau bijo tie žmonės, kurių šeimoje ar giminėje nebuvo skyrybų arba jos pasitaikė retai. Skyrybos labiausiai gąsdina sutuoktinius, kurių tėvai buvo išsiskyrę. Prisimindami sunkius savo vaikystės išgyvenimus šie žmonės iš visų jėgų stengiasi nekartoti tėvų scenarijaus.
