Rytas – ruošimasis į darželį. Mažasis Simas nuolat juokiasi ir nenori rengtis, nors mama to prašo jau penktą kartą. Jis užsimauna kojinę ant rankos ir vaidina – „ssss... gyvatė šliaužia“. Simas bando prajuokinti mamą, bet… ar likus vos dešimčiai minučių iki išėjimo, vaikui dar neapsirengus ir nepusryčiavus, kas nors, be pačio Simo, norės juoktis?
„Nustok kvailioti ir renkis“ – pasigirsta griežtas susierzinęs balsas.
Tai gana kasdieniška situacija, pasitaikanti ne vienoje, trimetį ar keturmetį auginančioje šeimoje. Kodėl taip nutinka?
Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai mėgaujasi išreikšdami savo humoro jausmą. Jiems patinka, kai žmonės juokiasi, todėl vaikai sąmoningai klysta, kad tik prajuokintų kitą. Tačiau tokiame amžiuje vaikams dar sunku suvaldyti savo emocijas ir reikiamu metu sustoti. Keturių metų vaikai dar dažniau išbando savo humorą, o suaugusieji tame nemato jokios prasmės.
Keturmečiai dažnai kvailioja, varijuodami žodžiais nuo beprasmybių iki nešvankybių. Šias kalbas palydi skardus vaikų juokas, o saugusieji veikiau piktinasi, nei šypsosi.
Toks vaiko elgesys atrodo lyg netikęs kvailiojimas, tačiau reikėtų nepamiršti, kad humoras yra kūrybos dalis - vaikas įsivaizduoja įvairius herojus ir lavina aukštesnes savo sąmonės galias. 2-6 metų vaiko gyvenimas psichologų yra vadinamas žaidimo metais.
Vaikas natūraliai motyvuotas svajoti ir pasiduoti savo vaizduotei. Jei imsime stabdyti visus žaidimus, ikimokyklinukas perims nuostatą, kad būti kūrybingu yra kažkas negero, netoleruojamo, todėl augdamas tam skirs vis mažiau laiko.
Normalu kvailioti, bet reikia mokėti ir surimtėti.
Niekas nenori griauti natūraliai kylančios vaiko motyvacijos, bet nuolatinis vaiko kvailiojimas tam tikrose situacijose kelia sumaištį ir susierzinimą. Kaip susitarti su mažuoju linksmuoliu, kad bent kelioms minutėms pamirštų kvailiojimą ir surimtėtų? Juk ir ateityje vaikas turės suprasti, kada juokauti nedera. Kaip išmokyti vaiką elgtis nepriekaištingai, kai to reikalauja situacija?
Vaikui reikia pasakyti arba jį iš anksto perspėti, kad yra ar bus „metas būti rimtu“. Tuomet jam bus daug lengviau suprasti ir mokytis susikaupti. Jei vaikas įsiaudrina per daug, geriausia pritūpti ir palaikant akių kontaktą pasakyti: „nurimkime, jau metas surimtėti“. Vaikas ims skirti ribą tarp malonių pokštavimų ir kvailiojimo, o taip pat mokysis suprasti kuriose situacijose dera atitinkamas elgesys.
Kūrybiški žaidimai laiku ir su tėvais kartu
Kita problema yra tai, kad subrendę suaugusieji yra įsitikinę, kad jie nėra kūrybingi. Vyras sako žmonai: „aš ir kūryba - du nesuderinami dalykai“, nors darbe jis puikiai improvizuoja ir lanksčiai sprendžia kiekvieną iškilusią situaciją. Prisėda šis tėtis prie vaikų staliuko ir jo sūnus paprašo nupiešti robotą: “Oi, aš nemoku”, “piešti man niekada nesisekė”, “aš nekūrybingas”.
Tokie pasiteisinimai pasipila iš kas antro suaugusiojo, nors užduotis atrodo visai nesudėtinga. Kokią žinutę tuo metu gauna vaikas? Kad kūrybiški žmonės yra tie, kurie turi išskirtinį talentą. Tuomet vaikas pradeda jausti baimę suklysti – o ši baimė, kaip žinia yra didžiausias kūrybingumo priešas. Būkite tikri, vaikas nereikalauja iš jūsų tobulo meno šedevro, jis tik nori, kad kartu su juo kurtumėte
Čia ir dabar, nebijodami improvizuoti. Taip pat vaikui norisi pamatyti ir tėvus, darančius klaidas. Jis juk taip dažnai klysta, o suaugusieji, rodos, neklysta niekada. Tuomet vaikas susimąsto - jeigu klystu tik aš, galbūt esu nieko vertas, netikęs? Tokios mintys labai stipriai slopina kūrybingumą.
Kai vaikai matys kartu linksmai kvailiojančius tėvus, geriau supras, kad klysti yra normalu. Taip pat, vaikai supras, kad tėvai randa laiką, kuomet galima kvailioti ir supranta, kada reikia tikrai surimtėti. Nuolat sakant mažyliui, kad dabar metas būti rimtu, ir nerandant laiko šėlionėms, galima prieiti kritinį tašką, kai vaikas nebegirdės prašymo pabūti rimtu. Vaikai nuolatos trokšta kvailioti, todėl mes turime stengtis sugrąžinti vaikui skolą už rimtumą ir atsipalaiduoti kartu su jais.
