aA
Pastaruoju metu mane kankina kažkokia keista baimė, kad artėja mano paskutinė gyvenimo diena. Niekuo nesergu, niekas negrasina, gyvenu tikrai laimingą visavertį gyvenimą... Tačiau bijau eiti per kelią, kad nepartrenktų automobilis. Bijau važiuoti automobiliu. Bijau pavakare išnešti šiukšles, rodos, kad kas nors gali užpulti... ir pan.
© Shutterstock nuotr.

Ta baimė nėra kažkas tokio nevaldomo, kol kas su ja puikiai tvarkausi ir aplinkiniai nieko nepastebėjo. Tik kartais per daug emocionaliai pradedu pasakoti, kiek daug mano gyvenime esantys žmonės man reiškia. Ne visi šias išpažintis vienodai priima, tad kartais pasijuntu tiesiog kvailai.

Nebenoriu gyventi pastovioje įtampoje ir kas kart pamačius priešais atvažiuojant automobilį nejučia krūptelėti ar atsisveikinant su žmonėmis nejučia pagalvoti, kad matau juos paskutinį kartą.

Kaip galėčiau išsivaduoti iš šios būsenos?

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAI LABAI BAISU MIRTI

Manau, kad jūs užaštrintu pavidalu išgyvenate visiems mums būdingą mirties baimę. Tačiau iš jūsų laiško jaučiasi, kad jums tai tapo problema. Ir nemaža jos dalis- suvokimas, kad bijote mirties per dažnai, per stipriai lyginant su kitais žmonėmis. O ši baimė iš tikrųjų- universali, būdinga visiems gyviams. Manau, kad jūs tiesiog susilpninote savo psichologinę apsaugą nuo universalios mirties baimės.

Ne visi žmonės aiškiai suvokia, kad bijo mirties, todėl paklausti apie ją greičiausiai atsakytų :“stengiuosi apie tai negalvoti“. Tačiau mūsų psichika yra sudėtinga, ir jei net mes apie ką nors stengiamės negalvoti, kita savo psichikos dalimi vis vien išlaikome idėją apie tai, ką bandome iš sąmonės išstumti.

Anksčiau ar vėliau mes visi susiduriame su mirtimi gimdami. Juk gimdymas- tai artimas mirčiai išgyvenimas, kuomet mus dusina, spaudžia kaklą ir visą kūną gimdos sienelės, o kartais- virkštelė. Tai- labai stipri ir baisi patirtis. Išmokę mąstyti mes vėl išgyvename šią baimę, tik susilpnintu pavidalu. Tuo metu- dažniausiai darželiniame amžiuje- mes iš tiesų nemažai mąstome apie mirtį, stengiamės ją suvokti, labai ją išgyvename, klausinėjame tėvų, o vakarais prašome jų pasekti mums pasaką ar miegame su jais.

Ilgainiui mes tarsime „išdresiruojame“ šią baimę, o iš tėvų išmokstame išstumti ją iš sąmonės. Juk suaugę dažniausiai apie ją nešneka, nebent sirgtų sunkiomis ligomis. Mes išmokstame, kad mirtis- viena iš temų, apie kurias nekalbama viešai, kaip, tarkime, seksas ar vieno iš šeimos narių alkoholizmas.

Tuomet, kai mes jau vaikštome į mokyklą, mirties baimė dažniausiai nukeliauja į ilgalaikę atmintį, savotišką informacijos saugyklą. Ir ji lyg išnyksta iš sąmonės.

Kai kurie žmonės išstumia mirties baimę nelabai toli, todėl esant tam tikroms aplinkybėms - sutemus, nuėjus gulti, pamačius įtartinas figūras - nesunkiai išgyvename šią baimę vėl. Išstumti jausmai apskritai linkę sugrįžti į sąmonę, todėl mums tenka kurti įmantresnes psichologines gynybas. Tarkime, mes sakome: „Gal kiti ir mirs, o aš tai ne“.

Tuomet mes daug metų kuriame savo išskirtinumo jausmą: stengiamės tapti stipresniais, gudresniais, gražesniais už kitus. O gal tiesiog pasistatome didžiausią namą ar įsigyjame išskirtinį automobilį. Tuomet įtikime tuo, ką lietuvių poetas išreiškė eilėraštyje eilute „bet man bus padaryta išimtis“.

Dar vienas būdas apsaugoti sąmonę nuo mirties baimės - įtikėti Gelbėtoju. Gal aš ir nesu išskirtinis, tačiau dorai gyvendamas aš užsitarnausiu nemirtingumą, nes Aukščiausioji jėga pamatys, koks aš geras, pagailės manęs ir paliks gyventi amžinai. Čia gimsta visi religiniai tikėjimai pomirtiniu gyvenimu. Ir pagaliau iš jų gimsta idėja apie mokslą kaip Gelbėtoją - technologinį nemirtingumą. Genų inžinerija, kiborgų gamyba, kompiuterinis intelektas - visa tai padarys mane nemirtingu, ir tai yra mokslininkų rankose.

Lieka tik žmonės, kurie tiki, jog nemirtingumas - jų pačių rankose. Dėl to kinų daosai siekia nemirtingumo specialiais pratimais, o sveikuoliai nevalgo mėsos ar badauja. Jie sako, kad tiesiog taip jaučiasi gerai, tačiau ar ne dėl to jie jaučiasi gerai, kad atitolina senėjimą, o tuo pačiu ir mirtį?

Taigi dauguma žmonių savo psichikai sukuria vis įmantresnę apsaugą - psichologinę gynybą - kad neišgyventų mirties baimės taip stipriai, kaip vaikystėje, juolab taip siaubingai, kaip gimdymo metu.

Bet gal užtenka paruošti savo protą filosofiškai? Ir, kaip tai darė Antikos laikų stoikai ar prancūzų egzistencialistai, tiesiog sistemingai kurti mirties priėmimo filosofiją?

Mes neretai pamirštame, kad ilgalaikėje atmintyje yra ne tik idėjos, bet ir jausmai, ir veiksmų sekos. Be idėjos apie mirtį yra dar emocinė mirties išgyvenimo atmintis. Štai eina gatve keli jūsų bendraamžiai ir linksmai šnekasi. Ar tuo metu jų psichikoje tūno mirties baimė? Sąmoningai - ne. Tačiau ši baimė yra jų emocinėje atmintyje.

Taip, nors nei išorinių baimės požymių pas juos nėra, nei paklausti apie tai jie tai patvirtintų. Tik esant tam tikroms aplinkybėms mirties baimė pasireikštų jiems nesuvokiant, bet jums matant.

Tarkime, kalbant apie tai, kaip jie iš tiesų „negalvoja apie tai“, „išvis nebijo“ ir „išvis kam apie tai kalbėti?“ jūs pastebėtumėte, kas jie kažkiek įtraukia į pečius galvą ar kuriam laikui sustabdo kvėpavimą. Taigi jie sąmoningai nejaustų baimės, bet jų kūnas signalizuotų: taip, aš bijau.

Žinoma, nereikia jiems gadinti nuotaikos. Tegul sau džiaugiasi, juk stipri psichologinė gynyba ilgą laiką palaiko mūsų sveikatą. Kitas dalykas - būti sveikam priimant mirtį, o ne paneigiant ją. Todėl sekantis etapas - kai jie tą baimę įsileistų į sąmonę, taigi, pripažintų sau: taip, aš labai bijau mirti. Ir priimtų tai kaip faktą. Ir tik paskutinis etapas - prisipažinti tuo garsiai. Jūs kaip tik esate šiame etape, nes pripažinote mirties baimę ne tik sau, bet ir kitiems. Bet jūs dar negalite priimti mirtį. Todėl jei jūs dar nesate labai senas žmogus, galbūt jums nepamaišytų atsistatyti psichologinę gynybą.

Taigi, galima pasakyti, kad šiuo metu jūs rodote didesnį nuoširdumą, nei jums pažįstami žmonės. Ir jums tiesiog nejauku jaustis vienišu jūsų įsivaizduojamų „laimingų ir ramių“ žmonių apsuptyje. Todėl jums iš tiesų būtų gerai susipažinti su tokiais pat nuoširdžiais žmonėmis ar bent su jų idėjomis. Jei jums tiesiog norisi save nuraminti, jums reiktų psichiatro ar psichoterapeuto individualių konsultacijų ir raminančių vaistų - trankvilizatorių ar antidepresantų. Tačiau tai būtų tik laikina, „simptominė“ pagalba. O ką galima padaryti iš esmės?

Jei jūs tiesiog norite save paguosti, jums užtektų pasikalbėti su kunigu, pasiskaityti internete bet kokį krikščionišką ar induistinį tekstą apie sielos nemirtingumą, reinkarnaciją ar gyvenimą po mirties. Tačiau jei jūs norite pasižiūrėti į mirtį suaugusio žmogaus akimis, jums prireiktų blaivesnių sąjungininkų.

Pradėčiau nuo idėjų. Nepaisant to, kad emocinė mirties atmintis išlieka ir pas tikinčius žmones bei filosofus, jums būtų naudinga pasiskaityti, ką apie mirtį rašė savo „Išpažintyse“ Šv. Aurelijus Augustinas, Žanas Žakas Russo, Levas Tolstojus. Kaip apie tai samprotavo Epiktetas, Seneka ir Markas Aurelijus. Ką rašė apie mirtį savo aforizmų knygose Larošfuko, Paskalis ir Šopenhaueris. Ir, žinoma, išsamiausios realių žmonių mirties baimės studijos padarytos dažnai pas mus verčiamo amerikiečių psichoterapeuto Irvino Yalomo veikaluose. Tai - proto paruošimas.

Ar galime susitvarkyti su mirties baime emociškai? Susitvarkyti - reiškia priimti mirtį. Tam reiktų bandyti atkurti mirimo proceso pojūčius, pereiti per juos ir įsitikinti, kad tu gali juos patirti sąmoningai. Nesąmoningai su mirtimi „žaidžia“ daug žmonių: alpinistai, parašiutininkai, apskritai ekstremalaus sporto mėgėjai ir dalis bandančių žudytis.

Tačiau ekstremalaus sporto šalininkai greičiausiai papasakotų ne apie mirimą, o apie azartą, „šaltuką pilve“, „adrenaliną“. Tai greičiau būtų džiaugsmas paneigiant mirtį, o ne jos emocinis priėmimas. Sąmoningai mirtį tenka priimti bet kuriam senam ar nepagydoma liga sergančiam žmogui. Tai būtų priverstinis, gyvenimo padiktuotas susitikimas su mirimu.

Mirimo baimė, kaip ir jūsų atveju, gali būti nepadiktuota gyvenimo. Mirimo sąmoningas išgyvenimas įmanomas ir kitomis - psichoterapinėmis – sąlygomis. Tai - taip vadinamos „egzistencinės psichoterapijos“ grupės. Juose kalbama, atvirai dalinamasi savo baimėmis, iš kurių didžiausia - mirties. O ar galima tiesiogiai išgyventi mirimą?

Tam sukurtos specialios „ekstremalios“ technikos, kuomet žmogus pojūčiais ir emocijomis sugrįžta į labai ankstyvas savo gyvenimo dienas: šamanų ritualai, holotropinis kvėpavimas, „rebefingas“, „gimdymo kanalas“, „tanatoterapija“.

Šie užsiėmimai pas mus vyksta seminarų forma, juos turėtų vesti labai patyrę specialistai su medikų ar psichoterapeutų diplomais. Ir dalyvaujant juose pasirašai, kad nesergi psichikos ar kūno ligomis ir prisiimi didesnę atsakomybę už savo būklę, nei prisiima vedantieji.

Galbūt kai kur ir kai kada šamanas buvo vienintelis gydytojas. Tačiau šiomis dienomis reiktų prisiminti, jog tai - ne gydymas, o toks eksperimentavimas, kelionė po savo psichiką. O keliauti į tolimus kraštus reikia sveikame stovyje. Tai reiškia - turint galimybę po pratimo ar ritualo atstatyti savo psichologinę gynybą, ir iš nerimo sugrįžti į ramią būseną.

Manau, kad jūs galite laikyti save iš principo sveiku, tik labai atvirai ir labai jautriai išgyvenančiu mirtį žmogumi. Todėl aš pradėčiau ne nuo ekstremalių pratimų, o nuo knygų, individualių pokalbių su specialistu. Susirasčiau psichoterapinę grupę, kur kalbama, diskutuojama apie mirtį.

Ir jei jums to užtektų - ten aš ir sustočiau. Kol amžina mirties paslaptis vėl nepašauktų jūsų ieškoti gilesnių atsakymų.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas

Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Kaip lietuvis ruošiasi transformuoti didžiųjų iššūkių drebinamą NATO? (130)

Būrio vadas, vieno didžiausio tarptautinio banko viceprezidentas, viceministras, o dabar vienas...

Lietuviai atsakė, kokį nekilnojamo turto mokestį mokėtų (208)

Gyventojai sako nepritariantys visuotiniam nekilnojamo turto (NT) mokesčio įvedimui ir tikina, kad...

Artinasi žiema: jau šią savaitę prasidės orų permainos (39)

Pirmadienio dieną Lietuva pateks į šiltąjį ciklono sektorių. Padangė išliks debesuota, tik...

Vertingi Sujetos patarimai mitybai: jais pasinaudoję būsite kur kas sveikesni (18)

Jeigu žmogus per visą parą negali surasti nei vienos valandos sportui – kažkas tikrai yra labai...

Sunkios ligos kamuojamas Jurgis atsidūrė beviltiškoje padėtyje: nežinau, ką man reiks pasakyti savo dukrai (193)

„Laivas skęsta, bet mane išmetė pirmąjį“, – laidoje „ DELFI diena “ sakė cukriniu...

Viktorijos Jakučinskaitės interviu: po straipsnių apie mane pirmą kartą buvau priversta kreiptis į teismą

„Buvo peržengtos visos ribos, ir aš tikrai neleisiu taip elgtis nei su manimi, nei su mano šeima....

Serbų sėkmė: rinktinės vairą sutiko perimti Europos čempionas

Serbijos rinktinę ateinančią vasarą Belgrade vyksiančiame olimpinės atrankos turnyre turėtų...

Atsuko nugarą: „Raptors“ Valančiūnui pagailėjo NBA čempiono žiedo (49)

Nors Jonas Valančiūnas tikėjosi gauti NBA čempiono žiedą, buvusi ilgametė jo komanda...

Rinkimai Baltarusijoje: į parlamentą pateko ir grožio karalienė opozicija neteko paskutinių turėtų dviejų mandatų (24)

Baltarusijos Centrinė rinkimų komisija turi duomenis iš beveik visų apygardų, pirmadienį...

Justinas Jarutis – atvirai apie alkoholio sukeltas bėdas ir psichologo pagalbą: po visko man būdavo žiauriai gėda (11)

Dainininkas, roko grupės „ Freaks on Floor“ lyderis Justinas Jarutis džiaugiasi sėkminga...