Be lopšinės – nė vakaro
Aktorių trupė „Teatriukas“ penkerius metus gyveno lopšinių ritmu. Prieš metus jie išleido paskutiniąją, ketvirtąją, kompaktinę plokštelę. Pradėjo nuo autentiškų lietuviškų, gilinosi į klasikines, kiek vėliau atrado pasaulio tautų lopšines. Galiausiai patys pajuto didžiulį norą kurti lopšines. Taip atsirado paskutinis rinkinys...
Beveik visi prie projekto prisidėję aktoriai, muzikantai per šiuos kelerius metus susilaukė savo vaikelių ir kas vakarą migdydami dainuoja jiems. Apie lopšines – gal šiek tiek ir neįprasta – kalbuosi su tėčiu Žilvinu Ramanausku, trupės aktoriumi ir meno vadovu. O vakaro rimtį savo krykštavimu vis išsklaido mažoji Salomėja.
„Mama Dalytė (aktorė Dalia Mikoliūnaitė – aut. past.) sūpuoja neseniai gimusį sūnelį“, – paaiškina tėtis. Paklaustas, ar dažnai tenka dukrytei, o dabar – ir sūneliui dainuoti lopšines, nė akimirkos nesudvejoja.
„O kaipgi, pažiūrėkit, kiek jau kompaktų išleidome, į vieną niekaip nesutilpome, – juokiasi Ž. Ramanauskas, bet netrukus surimtėja. – Namie iš tiesų dainuoju mažai. Kai darbas susijęs su muzika, norisi nors trumpam nuo jos atsiriboti. Bet Dalia dainuoja gana dažnai. Tik kai jau nebegali,įjungiame kurią nors iš savo plokštelių.“
Ramina ir suaugusiuosius
Abu aktoriai lopšines vertino dar prieš sukurdami šeimą. Jiems tai buvo svarbi, neatskiriama vaikystės dalis.
„Iki šiol prisimenu mamos lopšinę, – tikina Žilvinas ir uždainuoja: – „Mik, vaikuti, sužibo jau žvaigždutės,/ Tau apie Afriką dainas dainuoju per dienas,/ Ten cikados ir jų švelnios serenados…“ Man ji dvelkdavo kažkokia magija, tiek tekstu, tiek melodija.“
Aktorių požiūris nepasikeitė ir įrašius kompaktines plokšteles. Net repetuotos ne po vieną kartą lopšinės neatsibodo. Priešingai, pažindami jas vis geriau, kiekvienas atrado ką nors nauja.
„Labiausiai nustebino lopšinių įvairovė. Net tos pačios, girdėtos iš tėvų, pasirodo, gali skirtis. Būdavo, kad mokame lopšinę, bet nežinome jų autoriaus. Tada Dalytė atkakliai ieškodavo. Ypač man gražios liaudiškos, laiko nugludintos lopšinės. Atrodytų, perduodamos iš kartos į kartą, o vis dėlto niekas nepasimeta: išlieka tikslios natos, ritmas, paskirtis. Taip pat įdomios ir autorinės lopšinės, nes jose atsiskleidžia kiekvieno žmogaus požiūris“, – dalijasi atradimais aktorius.
„Teatriuko“ trupė siekė ne tik įrašyti plokšteles kuo profesionaliau, bet ir išlaikyti šiam muzikiniam žanrui būdingą jautrumą, paprastumą. „Norėjome, kad lopšinė iš tiesų ramintų. Stengėmės dainuoti taip, kaip dainavo mums mamos: paprastai, bet nuoširdžiai, – paaiškina Žilvinas. – Lopšinės, pasirodo, ramina ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius, Girdėjau, kad kai kurie tėveliai jų mėgsta klausytis važiuodami po darbo namo iš Vilniaus į Kauną. Sako, padeda pailsėti.“
Žilvinas įsitikinęs – nesvarbu, ką vaikams dainuoja tėveliai, – daineles ar lopšines, kur kas svarbiau – kaip. „Jei tavo balse yra meilės, ramybės, tai visada vaiką veiks teigiamai“, – neabejoja aktorius.
Sudedami lūkesčiai
„Jeigu mama dainuodavo, tai ir vaikai užaugę lopšines dainuos savo vaikams“, – įsitikinusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus mokslo darbuotoja dr. Jurga Sadauskienė. Į lopšinę ji siūlo žvelgti kaip į mamos dovaną dukrai ar sūnui.
Mokslininkai, tyrinėdami senąsias, iš lūpų į lūpas perduodamas lopšines, pastebėjo, kad jų melodija per amžius išliko beveik nepakitusi.
„Senųjų lopšinių melodijos paprastos, sudarytos iš siaurų intervalų, joms būdingas monotoniškas ritmas. Melodijos specifiką lemia paskirtis – siekiama nuraminti, užsupti vaiką. Tačiau migdydamos mažuosius mamos dainuoja ir visai kitų žanrų dainų, svarbu, kad jos tiktų pagal nuotaiką, – pasakoja J. Sadauskienė. – Nagrinėjant lopšinių tekstus taip pat išryškėja daug įdomybių. Lopšinės paprastai dainuojamos vaikams nuo gimimo iki trejų metų. Nors vaikas iki pusantrų metų dar nesuvokia teksto, jam jau išsakomi patys šilčiausi jausmai, linkima laimės, pasidalinama ateities viltimis: Čiūčia liūlia rūtų kvietką, čiūčia liūlia aukso žiedą, auk didutis, būk greitutis; liūlia gražuolėlis, liūlia gudragalvėlis; lylia audėjėle, lylia artojėli, būsi užvadėlis ir pan.“
Pasak lopšinių tyrinėtojos, kartais mama išreiškia savo nuovargį, rūpesčius. Tada ji dainuoja, kad jau pavargo supti arba apie laukiamus darbus: ji išeis riešutauti, tėvelis – arti, o vaikelį reiks palikti vieną. Bene populiariausia lietuvių lopšinė – apie zuikį, kuris besupdamas vaiką pats užmiega ir nupuola nuo suolelio. Pasitaikydavo ir baisių lopšinių, kuriose dainuojama, kad supamą vaiką numarins, kitą – užaugins. Bet jos dažniausiai buvo dainuojamos jau didesniems vaikams paerzinti.
Tarpukariu atsirado lopšinių, kuriose įpinama ir meilės Tėvynei tema, pavyzdžiui: „Mik, mano mažyti, a a a... Merk abi akyti... Aš supsiu su daina... Lietuvoj užgimęs... Lietuvoj užaugęs... Vargo valandoje... Tu iš jos nebėgsi...“ Tačiau senosios lopšinės linkusios nykti, užleisti vietą naujoms. Pašnekovės teigimu, pamirštamos tos lopšinės, kuriose gausu nebesuprantamų žodžių – svetimybių, tarmybių – arba nebeaktualių buitinių realijų.
„Lopšinių dainavimu, ypač siūbavimu ne tik migdydavo vaiką, bet ir ramindavo negaluojant. Daina suteikdavo kūdikiui būtiną artumo ir saugumo jausmą. Šiandien tam, kad vaikas nusiramintų ir netrukdytų, įjungiamas televizorius. Deja, tokia realybė“, – apgailestauja J. Sadauskienė.
Vaikai pažymių nerašo
Psichologės Ramunės Želionienės teigimu, girdėdamas mamos balsą, vaikas jaučiasi saugus.
„Lopšinė vaikui leidžia pajusti, kad šalia yra artimas žmogus. Lopšinės taip pat yra vienas iš nerūpestingos vaikystės elementų. Jos praturtina vaikystės prisiminimus, lavina vaikelio muzikinius gebėjimus. O muzikinis lavinimas teigiamai veikia vaiko raidą, žodyną, smulkiąją motoriką, puoselėja garsų pasaulio pažinimo džiaugsmą“, – paaiškina psichologė.
Kai kurios mamos pradeda dainuoti dar pilvelyje esančiam vaikeliui. Psichologės teigimu, taip kuriama maloni liūliuojančio rit¬mo ir muzikos aplinka mažyliui. Be to, dainuojant dienos, vakaro, miego ar žaidimo daineles, dar pilvelyje esantį mažylį galima pratinti prie nakties ir dienos pasikeitimo.
„Gali būti profesionaliausias aktorius, bet jeigu lopšines dainuosi nenuoširdžiai, būsi piktas, įsitempęs, neramus, tai pajutęs nenurims ir mažylis“, – įsitikinę trupės „Teatriukas“ aktoriai Arturas Varnas, Žilvinas Ramanauskas ir Dalia Mikoliūnaitė.
„Kai vaikelis gimsta, mamos ar tėčio dainavimas jam būna pažįstamas, artimas ir malonus. Todėl išorinis pasaulis gali sudaryti ne tokį grėsmingą įspūdį. Mamos niūniavimas, ramių liaudies dainų dainavimas, lopšinių sūpavimas ramina ne tik vaikelį, bet ir mamą. O kai mama rami, vaikelis taip pat ramesnis“, – šypsosi R. Želionienė.
Vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ko netenka vaikas be lopšinių, neįmanoma. Daug prasmingiau yra mamoms, tėveliams, močiutėms ir seneliams užduoti klausimą: kas skatina dainuoti vaikams lopšines? O kas trukdo? Kai kurie suaugusieji teisinasi, kad nemoka dainuoti.
„Muzikinė klausa yra lavinama. Pradėti nevėlu niekada. Kita vertus, kūdikiai nėra muzikos profesoriai, rašantys pažymius. Jiems reikia visai nedaug: visų pirma, mamos kūniško artumo“, – drąsina psichologė.
Taip pat tėveliams ji pataria nuo mažens vaikus pratinti prie geros muzikos. „Svarbu dar jiems augant išgirsti klasikos, liaudies dainų, tikro folkloro, o ne užstalės dainavimo“, – primena R. Želionienė.
