aA
Meilutė
„Matilda atsidūrė klasėje su dar aštuoniolika panašaus amžiaus berniukų ir mergyčių. Jų mokytojai, panelei Meilutei, buvo ne daugiau kaip dvidešimt treji ar ketveri metai. Mielas, ovalus, išblyškęs veidelis buvo panašus į Dievo Motinos, akys mėlynos, plaukai rusvi. Ji buvo tokia liesutė ir trapi, kad atrodė pargriuvusi sudužtų į tūkstančius skeveldrėlių it porceliano skulptūrėlė. Panelė Dženiferė Meilutė buvo švelni ir rami, niekada nekeldavo balso, retai šypsodavosi, bet, be abejonės, turėjo retą dovaną – patikti kiekvienam jai patikėtam mažyliui. Ji puikiai suprato mažų vaikų, pirmą kartą gyvenime suvarytų į klasę ir priverstų paklusti taisyklėms, sutrikimą ir baimę. Panelės Meilutės veidas spinduliavo keista, beveik apčiuopiama šiluma, kai ji kalbėdavosi su suglumusiu, namų besiilginčiu pirmoku“.
Roaldas Dalis (Roald Dahl), „Matilda“
© Shutterstock nuotr.

Svarbiausias vaikams klausimas

Vaikų literatūros kūrinio ištrauka, kurią parinkome straipsnio įžangai, nėra apie priešmokyklinę grupę, ji – apie pirmąją klasę, tačiau vis tiek mums tinka, nes joje kalbama apie pirmąją mokytoją ir tai, kokia ji vaikui svarbi. Priešmokyklinės grupės laikotarpis, trunkantis vienerius metus iki mokyklos, Lietuvoje greitai taps privalomu, bet tebekelia daug klausimų bei nerimo tėvams ir kartais tampa rimtu išbandymu pedagogams. Iki šiol priešmokyklinės grupės Lietuvoje dažnai veikdavo darželiuose, kartais jos būdavo įkuriamos mokyklose, į jas ateidavo dirbti pradinių klasių mokytojai. Švietimo pagalbos specialistai kartais nuogąstaudavo, kad ikimokyklinukai nebūtų susodinami suoluose kaip „dideli“, anksčiau laiko nepavirstų „mokiniais“, juk tokiame amžiuje akademinio mokymo dar neturėtų būti.

Jei jau pradėjome nuo vaikų literatūros (o kai kuriems autoriams, kalbantiems apie vaikų rūpesčius, pradėti nuo kažko kito tiesiog nebeišeina), dar kelioms minutėms pasitelkime fantaziją ir sukurkime trumpo vaikiško spektaklio vertą situaciją. Įsivaizduokime, kad teatro scenoje vaizduojama salė, kurios dešinėje sėdi rimti suaugusieji su akiniais, o kairėje – bruzdantys ikimokyklinukai. Suaugusiųjų pusėje daug ir rimtai šnekama, samprotaujama apie tai, kad nėra tikslo specialiai rengti mažą vaiką mokyklai, kad šis požiūris pasikeitęs, kad vaiką mokyklai būtina „subrandinti“; šalia sėdintys mokytojai iš karto ima teirautis, ką, konkrečiai, šitas žodis reiškia ir t.t. Tuo metu vaikų pusėje nedrąsiai pakyla pirmoji žodžio prašanti ranka. Grupei atstovaujantis vaikų psichologas sako, kad vaikai nori užduoti svarbiausią jiems klausimą šioje diskusijoje. Suaugusiesiems nenustojant bruzdėti, drąsiausia mergaitė atsistoja, ir visi susidomėję laukia, ką ji dabar pasakys. Vaikas apsidairo, stipriau suspaudžia rankose laikomą pliušinę lapę ir tyliai sako: „O mokytoja bus gera, ar pikta?“ Bruzdesys ūmai nuščiūva, scenoje stoja tyla. Žemyn krenta uždanga. Pirmojo veiksmo pabaiga. Pertrauka. Apie ką kalbasi žiūrovai pertraukos metu?

„Kad ir kaip mes keistume švietimą...“

Kad ir kokį švietimo kelią pasirinktume, svarbiausias vaikams dalykas bus tas, apie kurį paklausė mūsų įsivaizduota mergaitė scenoje. Ikimokyklinio amžiaus vaikas turi visą apimantį poreikį, būtinybę turėti normalius santykius su jį mokančiu suaugusiuoju. Saugių, sveikų, prognozuojamų ryšių poreikis yra pats svarbiausias vaiko prigimties komponentas. Todėl, kai kalbame apie pirmąjį mokytoją, kuris atkeliauja į darželio aplinką ir ima ten rengti pamokas arba pasikviečia mažylius apsilankyti mokyklos klasėje, turime kalbėti ne tik apie dalykinius, akademinius ugdymo tikslus ir kompetencijas, bet ir apie ryšį, kurį pedagogas geba užmegzti su vaiku, ir šito ryšio kokybę.

Visi vaikai nori turėti gerą ir bijo piktos mokytojos, kurios jie nepajėgia suprasti ir kuri nesupranta jų. Rezultatas, kurį pedagogas su tokio amžiaus vaiku pasiekia, priklauso ne tik nuo mokytojo profesinių žinių, įgūdžių, motyvacijos, kompetencijos bet ir nuo jo gebėjimo sukurti ryšį su vaiku ir nuo vaiko emocinės savijautos mokymosi situacijoje. Jei mažas vaikas per staigiai patenka į didelės emocinės įtampos ir visiškai jam neįprastos struktūros aplinką, jo gebėjimai ir talentai dažniausiai atsiskleidžia daug menkiau arba visai neatsiskleidžia. Galbūt tėvai ir rūpinasi tuo, ko ir kaip jų mažą vaiką išmokys, bet vaikui tatai turi mažai reikšmės, jam svarbiausia, ar mokytoja bus gera, ar ji bus panaši į jo mamą arba tėtį, ar mokytis su ja bus gera, ar tada, kai bus sunku ir baisu, ją bus galima trumpam apkabinti, jai pasiguosti (nepamirškime, kad kalbame apie mažus vaikus).

Šiame straipsnyje nagrinėsime keletą pedagogo darbo aspektų, kurie gali padėti kuriant gerą santykį su vaiku priešmokyklinėje grupėje. Kai kurie pedagogai (net mokyklų direktoriai) sako, kad ryšio su vaiku užmegzti neišmoksi, šis gebėjimas (talentas) tavyje arba yra, arba nėra, „geru mokytoju gimstama, o ne tampama“ ir kt. Šiam stereotipui mes nepritariame, manome, kad daugeliu atvejų jis gali būti klaidingas. Egzistuoja daug įvairių komponentų, darbo su mažais vaikais ypatumų, dėl kurių mokytojui pavyksta su vaikais sutarti, dėl kurių vaikas jaučiasi priimtas ir suprastas. Jie apima gerokai daugiau nei malonią mokytojo išvaizdą, draugiškumą, ramų balsą, gražią šypseną. Į sąvoką „geras pirmasis mokytojas“ telpa daugybė kitų dalykų, apie kuriuos vaikas, suprantama, nežino ir jų nesuvokia, bet dėl kurių jis šiltai prisimena pirmąjį mokytoją ir laiką, kada pradėjo mokytis. Pakalbėkime apie juos.

Svarbūs darbo su vaiku priešmokyklinėje grupėje aspektai (arba pirmojo mokytojo darbo ypatumai)

1. Mokymas žaidžiant

Svarbiausia, natūraliausia, vyraujanti ikimokyklinio amžiaus vaiko veikla yra žaidimas ir jo nereikėtų stengtis „perlaužti“ akademiškumu. Žaidimas mažo vaiko atveju yra netgi lankstesnis nei akademinis mokymasis ir gali tapti svarbiu mokymosi motyvacijos šaltiniu, jei tik pedagogas juo sėkmingai pasinaudoja. Žaidimo su vaikais formos ir turinys gali keistis, tačiau pats žaidimas, kaip svarbiausias ikimokyklinuko pažintinės veiklos organizavimo principas, turėtų išlikti. Naudodamas žaidimą, priešmokyklinio ugdymo pedagogas neįgyvendina akademinio ugdymo, jis lydi vaiką į akademinio mokymosi lauką, papildydamas jo įprastą veiklą naujais elementais. Vaiko raida turi savo tempą ir jos nereikėtų stengtis iš esmės pakeisti per labai trumpą laiką, staiga pradedant mokyti vaiką tokiais metodais ir tokių dalykų, kuriems išmokti, perimti dar nėra išsiskleidusios kai kurios būtinos vaiko galios.

Pedagogai dažnai sako: „Suprantama, mes su jais ir žaidžiame!“, tačiau atidžiau šią veiklą patyrinėjus, kartais matyti, kad joje įvedamos tokios griežtos ribos ir taisyklės, kad prapuola visas spontaniškumas, tai, kas žaidžiant teikia džiaugsmo. Pamirštama, kad veikloje turi likti vietos netikėtumui, vaikų iniciatyvai, kad žaidimas vaikui yra vertybė savaime, o ne tik priemonė rezultatui pasiekti.

Pedagogai taip pat sako: „Ne visi vaikai žaisdami ko nors išmoksta“. Tai svarbi pastaba. Kai pastebime vaikus, kurie žaisdami neišmoksta, atidžiai įsižiūrėkime: ar šie vaikai iš tiesų žaidžia, ar jie tikrai geba žaisti kartu su kitais, ar tik po vieną? Dažnoje grupėje galime matyti vaikų, kurie dėl kitokio psichologinio funkcionavimo, savitos raidos tikrai negali žaisti taip, kaip kiti, turi savitus žaidimo poreikius. Paprastai šie vaikai yra ne su mokytoju bendraujančių vaikų rate, bet pora žingsnelių už šio rato, ir, progai pasitaikius, stengiasi iš šio rato sprukti. Tais atvejais būtina bendradarbiauti su švietimo pagalbos specialistais, svarstyti, kaip organizuoti tokio vaiko poreikius atitinkantį ugdymą, kuriame jis pajėgtų dalyvauti. Tokius vaikus būtina pastebėti kuo anksčiau, kartais jais susirūpina ir ikimokyklinio ugdymo auklėtojai. Daugelis specialiųjų ugdymosi poreikių gali būti pastebėti jau priešmokyklinėje grupėje, taigi dar ir todėl ji gali būti svarbi ir reikalinga.

2. Vaikų įvairovės toleravimas – pastangos pamatyti ir bendrauti su kiekvienu vaiku

Viena iš svarbių priežasčių, dėl kurios daugelyje šalių atsiranda privalomas priešmokyklinis ugdymas, yra ta, kad pradinės mokyklos mokytojams yra labai keblu dirbti su ta didžiule vaikų įvairove, kuri ūmai atidunda į pirmąsias pamokas. Vaikai nepaprastai skirtingi – įsivaizduokite daug dirbančią ir mažai laiko turinčią šeimą, kurios vaikai aprūpinti „ipadais“, tačiau nėra matę knygos, ir daug tėvų dėmesio gaunantį vaiką, kuriam sekamos pasakos ir kurio namai primena „amžinai žaliuojantį vaikų literatūros slėnį“. Veikiausiai šie vaikai mokytojui atrodys labai skirtingi. Arba, kaip stipriai tarpusavyje skirsis du vaikai, iš kurių vienas ateina į priešmokyklinę grupę niekada nelankęs darželio? Tai tik keli įmanomi deriniai, o realybėje jų egzistuoja daugybė, todėl yra suprantama, kad sukurti pradinę mokyklą, kuri būtų pakankamai lanksti visų šių vaikų atžvilgiu yra labai sunku.

Šios problemos egzistuoja, tačiau svarbu, kad pirmasis pedagogas priešmokyklinio ugdymo grupėje nesiimtų vaikų „niveliuotojo“ vaidmens, nekeltų uždavinio suvienodinti vaikų ypatybes. Priešingai, svarbiausias pirmojo pedagogo uždavinys – pamatyti, pažinti ir pripažinti vaikų skirtumus ir ypatumus, padėti jais pasinaudoti, šias žinias perduoti tėvams ir pedagogams, kurie dirbs su vaiku vėliau, ir, svarbiausia, sukurti su vaikais ryšį, kuris padeda patirti mokymosi džiaugsmą. Kiekvienas vaikas, ateinantis į priešmokyklinio ugdymo grupę, tikrai yra pasirengęs patirti kažką naujo, o pedagogo uždavinys – pamatyti, kam gi jis pasiruošęs, kurioje vietoje vaikas yra dabar ir padaryti tai atramos tašku jo kelionėje į mokyklą, taip pat tikėti kiekvienu vaiku. Pasitaiko, kad šio tikėjimo priešmokyklinio ugdymo pedagogai turi netgi daugiau nei vyresniųjų klasių mokytojai ir tai labai svarbus veiksnys mažiems vaikams.

Tokį priešmokyklinį ugdymą galima laikyti kokybišku, jis sudaro prielaidą tikėtis, kad vaikui pradinėje mokykloje seksis lengviau, ir šis jo aspektas yra daug svarbesnis nei konkretūs akademiniai reikalavimai, kurie daliai vaikų gali tapti stipriu stresoriumi, reikšmingu rizikos veiksniu psichikos sveikatai. Vaikams reikia padėti atsiskleisti, jų negalima „vienodinti“. Suvienodinimo pasiekti įmanoma tik vaikus „laužant“, turbūt kiekvienas savo kailiu esame patyrę bent vieną tokį mokytoją, kai darželį ar mokyklą lankėme patys, tikriausiai prisimename ir tai, kad kiekvienas vaikas vis tiek išlieka „sulaužytas“ savaip.

3. Sunkumų supratimas, nedramatizuojant nesėkmių

Mažas vaikas savo nesėkmes gali atlaikyti ir iš jų mokytis tada, kai mato, kad suaugusieji:

šių nesėkmių neišsigąsta ir jas supranta;
sukuria sąlygas, kuriose konkretus vaikas patiria daugiau laimėjimų negu pralaimėjimų;
leidžia pastebėti, kaip mokytojas susitvarko su savo paties nesėkmėmis (kai jis turi drąsos vaikui atsakyti „nežinau“ arba „nemoku“, kai taip iš tikrųjų yra; turi nuoširdumo atsiprašyti, kad neišgirdo teisingo atsakymo, kurį jau anksčiau pasakė kitas vaikas; kai jis vaikų akivaizdoje mėgina atlikti užduotį dar kartą, kai yra akivaizdu, kad susipainiojo ir neteisingai kažką padarė).

Vaikui svarbu pamatyti, kad ir suaugusieji gali kažko nežinoti, neišgirsti, jiems gali kažkas nepavykti, kad, padarę klaidą, jie imasi ją ištaisyti – tat galingas mokymosi modelis, svarbi vaikui žinia: suklysti – galima. Labai svarbu, kad patirdamas mokymosi veikloje pirmąsias nesėkmes ir pralaimėjimus vaikas nebūtų baudžiamas, pajuokiamas, sugėdinamas, atstumiamas ar patirtų kitokias skaudžias pasekmes.

Pačiam pedagogui sunkiausia yra ne tada, kai vaikas patiria sunkumų (sunkumų turėti yra normalu), bet tada, kai šių sunkumų nepavyksta suprasti. Kai yra neaišku, kodėl konkretus vaikas patiria sunkumų, ir nėra su kuo dėl to pasitarti. Tuo tarpu suprantant problemas, atsiranda galimybė jas „amortizuoti“, padėti vaikui iš klaidų mokytis, nesėkmes paversti sėkmės ir augimo galimybėmis.

Savitos raidos vaikų, kurių yra kiekvienoje darželio grupėje, gerai suprasti ir jiems padėti pedagogas negali pats vienas. Tai yra sunkus uždavinys, kurio sprendimui yra būtinas pedagogo bendradarbiavimas su tėvais ir švietimo pagalbos specialistais.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Parduotuvių darbas sekmadieniais: lietuviai pasidalijo į dvi stovyklas (3)

Prekybos tinklų darbo laikas sekmadieniais – vis dar neišspręstas klausimas. Seime sprendimas...

Dramų šeimose grimasos: prestižiniame sostinės rajone praskeltos galvos, kraujas ir be galo išsigandęs aštuonmetis (362)

Į iškvietimus vykstanti vaiko teisių apsaugos specialistė su DELFI sutiko pasidalinti istorijomis,...

Žiemos ar vasaros laikas: kurį pasirinks Lietuva? apklausa (457)

Sveikatos apsaugos ir švietimo ekspertai sutaria, kad praktikos sukioti laiką kiekvieną pavasarį...

Baltarusį sužavėjo apsilankymas „Žalgirio“ arenoje: mokykitės ekonomikos iš lietuvių! (1)

Baltarusių žurnalistas Antonas Rogačius praėjusį penktadienį lankėsi Kauno „Žalgirio“...

Paaiškino, kada automobilyje reikia antro atsarginio rato, o kada – kąstuvo (2)

Ką pravartu automobilyje turėti žiemos metu, kad ji neužkluptų netikėtai? Galbūt nieko, nes...

Lietuvių pamėgtoje saloje – galinga stichija: bangos tiesiog nušlavė apartamentų balkonus (49)

Gavus pranešimų apie smarkią audrą, dėl saugumo evakuotos kelios dešimtys lietuvių pamėgtos...

Klientai perrašo taisykles: ką daryti įmonėms, kurioms kilo didelė grėsmė (31)

Gyvename kliento amžiuje, kai jie perrašo verslo taisykles ir verčia įmones nuolat sukti galvą,...

Apie gimdymą be rožinių akinių: pasakė, ko moterys bijo labiausiai (16)

Ar įmanoma pasiruošti gimdymui ir numatyti visus įmanomus variantus? O pasiruošti jiems? Klausytis...

Prabilo dramatiškai iš Šiaurės Korėjos pabėgęs karys, jis – generolo sūnus (24)

Šiaurės Korėjos karys, kuris pernai lydimas kulkų pabėgo į Pietų Korėją , yra generolo...

Naujas turistinis maršrutas Mažojoje Lietuvoje: šis kraštas nuo seno viliojo skanaus maisto gerbėjus (4)

Tilžės sūris, vofeliai, kafija – tai tik keli Mažosios Lietuvos skanėstai, apie kuriuos...