Pamenu, kaip vaikystėje su sese laukdavome švenčių: visi drauge su tėvais puošdavome eglutę, ruošdavome vaišes šventiniam stalui, namai kvepėdavo kepta višta, imbieriniais sausainiais. Būdavo nuostabu.
Tačiau viskas apsivertė, kai man buvo dvylika metų. Gyvenome kaime, tad namus šildydavome patys. Tėtis ruošė malkas žiemai. Nežinau, kaip viskas įvyko, tačiau jis smarkiai susižalojo ranką elektriniu pjūklu. Atsimenu, jog kieme buvo labai daug kraujo, visi bandė tėčiui padėti, kol atvažiuos greitoji.
Tėtis ilgą laiką praleido ligoninėje: nors gydytojai padarė viską, ką galėjo, tačiau įsimetusi infekcija buvo stipresnė, teko pašalinti prisiūtus audinius. Taip mano tėtis tapo invalidu. Grįžus namo, į senąjį darbą jo nebepriėmė. Bandė įsidarbinti kitur, bet irgi nepavyko. Jis paniro į depresiją, ėmė išgėrinėti. Mes gyvenimo tik iš minimalios mamos algos ir tėčio invalidumo pašalpos. Mama dirbo nuo ryto iki vakaro, o tėtis nuo ryto iki vakaro gerdavo. Galiausiai mama palūžo. Ji irgi pradėjo gerti.
Būdavo dienų, kai su sese visai neturėdavome ką valgyti: pamenu, kai ne kartą žiemą ėjome ir valgėme sušalusius, papuvusius laukinius obuolius... Kartais pamaitindavo kaimynai. Apie šią problemą sužinojo mamos sesuo: ji pasiėmė mus su seserimi pas save. Už tai esame jai labai dėkingos. Deja, mamos sesers vyras tuo labai nesidžiaugė. Jis turėjo išlaikyti ne tik žmoną, savo tris vaikus, bet ir dar dvi burnas... Tad po kiek laiko patekome su sese į vaikų namus.
Nepritapome ir ten. Visa laimė, sesuo greitai tapo pilnametė ir už valstybės skirtus pinigus įsigijo mažytį bendrabučio kambariuką, įsidarbino vienoje gamykloje. Prabėgus kuriam laikui, sesei pavyko pasiimti mane globoti. Sunkiai vertėmės, tačiau abi labai stengėmės. Ne kartą buvome nuvykusios pas savo tėvus, tačiau jie būdavo tokie girti, kad net nesugebėdavo pasisveikinti...
Dabar jau ir aš įžengiau į pilnametystės pasaulį. Gyvename vis dar kartu su seserimi jos mažame kambarėlyje. Buvome per šv. Kūčias nuvažiavusios pas tėvus į kaimą, deja, tėtis girtas miegojo. Mama atsvirduliavo iki mūsų. Tačiau, neilgai trukus, užsivertė butelį degtinės ir nugriuvo ant sofos. Su meile keptą pyragą, dovanėles tėvams palikome ant stalo ir abi su ašaromis akyse išvažiavome.
Visą kelią grįžome tylėdamos – ašaros spaudė gerklę. Taip norėtųsi, jog mūsų tėvai būtų tokie, kaip visų. Nors mes jau suaugusios, tačiau taip norisi, kad mylinti mama priglaustų prie savęs, kad tėtis duotų gyvenimišką patarimą. Ši širdies žaizda ypač paaštrėja per šventes, kai matai, kaip prekybos centruose laimingos šeimynos renka dovanas, visi su šypsenomis veiduose, mamos švelniai laikančios savo vaikučių rankytes, tėčiai užsikėlę mažuosius ant pečių.
Ir tuomet pagalvoji, kaip jie visi smagiai kartu puoš eglutę, kaip keps antį, gamins gardžiausius pyragus. Kaip jų namai bus sklidini meilės, džiaugsmo, laimės, juoko - PILNATVĖS... O mes tuo tarpu sėdėsime dviese su sese savo mažame kambarėlyje niekam nereikalingos, nemylimos, visų pamirštos, teturėdamos viena kitą...
R.
