Gal dėl to visai nenuostabu, kad ji – viena iš 4 jaunų mokslininkų iš viso pasaulio, gavusių prestižinę University College London doktorantūros stipendiją, o jos magistrantūros moksliniai tyrimai sulaukė geriausio Lietuvos magistro darbo apdovanojimo iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Neurologijos mokslų kryptį pasirinkusi po atsitiktinai perskaitytos knygos, šiandien mokslų daktarė Gabija Toleikytė renkasi savo žinias taikyti ne tyrimų laboratorijose, bet kasdieniniame gyvenime.

Ji – kvalifikuota verslo ir karjeros koučerė, padedanti žmonėms atrasti atsakymus į labiausiai ramybės neduodančius klausimus. „Nobelio laureatas ir penkiolikmetis gali kęsti nuo tokių pačių problemų“, – sako Gabija. „Per vieną valandą žmogų galiu pažinti geriau, nei tie, kurie jį pažįsta 50 metų.”

Kitaip ją dar būtų galima pavadinti smegenų užkalbėtoja…

- Gabija, tyrinėji vieną paslaptingiausių fenomenų – žmogaus smegenis. Kaip tokios žinios pakeitė tavo pačios gyvenimą, santykius su žmonėmis ir pasauliu? Kuo ypatingas šis mokslas?

- Pirmiausia, verta paminėti, kad visi mūsų jausmai, veiksmai ir mintys gimsta smegenyse. Smegenys yra mūsų asmenybės, elgsenos, prisiminimų ir pasaulio suvokimo buveinė. Viskas, kas mes esame, yra sutalpinta mūsų smegenyse. Tuo grindžiant, smegenų tyrimai patvirtina skirtumus tarp žmonių – kiekvieno iš mūsų smegenys yra skirtingos, tad pasaulį matome kitaip, mąstome kitaip ir net tas pačias situacijas galime interpretuoti visiškai skirtingai.

Problemos kyla, kai įsivaizduojame, kad kiti žmonės yra tokie pat, kaip ir mes – tai pagrindinė nesusipratimų priežastis. Įsivaizduokite scenarijų: vyras grįžta iš darbo ir mato žmoną dirbančią prie kompiuterio. Jis labai pasiilgo žmonos, tačiau kiek pamąstęs nusprendžia jai netrukdyti: gal ji ką nors svarbaus veikia, gi jam pačiam patinka, kai jo nepertraukia darbo metu. Tuo tarpu žmona pastebi, kad vyras grįžo, ir laukia, kol jis ateis jos apkabinti ir paklausti, kaip praėjo jos diena – juk ji taip jo pasiilgo. Jo nesulaukusi ir palikusi savo darbus, ji nueina į svetainę. Svetainės vidury pamato savo vyrą patogiai įsitaisiusį prieš televizorių. Jai kyla pyktis – negi Moto GP jam svarbiau negu ji!

Turbūt kiekvienas iš mūsų esame patyrę panašių situacijų. Jas išspręsti paprasta – atvirai bendrauti. Nelaukti, kol kiti žmonės ims skaityti tavo mintis – tai tiesiog neįmanoma. Jei nori, kad tave vyras po darbo ateitų apkabinti ir pasišnekėti, nutaikiusi tinkamą progą jam tai pasakyk, paprastai ir be pykčio. Jei tu nežinai, kas labiausiai patinka tavo vaikams – klausk. Nėra nieko svarbesnio žmonių santykiuose kaip šiltas, atviras ir žingeidus bendravimas – noras iš tiesų pažinti vienas kitą.

Iš neuromokslų perspektyvos, mes negalime pilnai suprasti kito žmogaus, nes kitų veiksmus nuolat interpretuojame per savo prizmę, tad mums reikia kokybiškos informacijos apie kito žmogaus poreikius. Tik ją turėdami galime sukurti darnius santykius. Labai panašūs nesusipratimai vyksta, kai tėvai mąsto, kad jie žino, kas jų vaikams geriausia – jūsų vaikų smegenys yra kitokios nei jūsų, jų poreikiai gali ženkliai skirtis ir karjera, kuri juos padarys laimingais, gali būti visai kitokia, nei jūs įsivaizduojate. Man teko konsultuoti nemažai žmonių, kurie būtent per kitų patarimus visiškai pasiklydo karjeros kelyje.

- Atvykai studijuoti į Londoną vedama nepaaiškinamos traukos šiam miestui, nors niekada nebuvai čia buvusi. Kaip sekėsi įsikurti, prisitaikyti? Ką pastebėjai apie šį didmiestį ir jo gyventojus?

- Londonas labai didelis miestas. Iš pradžių jis man atrodė gana šaltas ir baugus, tad teko jį prisijaukinti. Juolab, kad prieš atvykstant nepažinojau čia nė vieno žmogaus. Pirmiausia pradėjau užsiimti veikla, kuri man patinka – įsigijau dviratį ir pradėjau tyrinėti Londono gatves, atradau savo mėgstamiausias kavines. Prasidėjus studijoms, atsirado ir bičiulių – gyvenau Londono centre esančiame koledže (Goodenough College), į kurį atvykę studentai iš viso pasaulio buvo panašioje situacijoje. Tiek universitete, tiek koledže vyko daugybė renginių, pradėjau mokytis klasikinių šokių (valso, tango, rumbos), vėliau lankiau salsos ir lindyhopo klases, kuriose ir smagiai praleisdavau laiką, ir susipažinau su keletu nuostabių žmonių, su kai kuriais iš jų bendrauju iki šiol. Laisvalaikiu tikrai nesėdėdavau namie – pradėjau laipioti laipiojimo centre, prisijungiau prie dviračių klubo, o vėliau ir velodromo, lankiausi džiazo koncertuose. Norint būti laimingu Londone svarbu aktyviai gyventi ir susirasti veiklas ir vietas, kur gali jaustis savimi ir sutikti bendraminčių, atsigauti po sunkios dienos darbe ar studijose.

- Esi įkūrusi savo koučingo kompaniją – „SuperG coaching“. Papasakok, kas tas koučingas ir „su kuo jis valgomas“? Kokie žmonės kreipiasi pagalbos?

- Puikus klausimas! Prieš keturis metus ir aš būčiau to klaususi. Kiekvienas iš mūsų turime individualias smegenis, kuriose gimsta mūsų svajonės, gyvena mūsų talentai, poreikiai ir emocijos. Jose yra ir mūsų didžiausios baimės, jose taip pat gimsta problemos. Kad ir su kokiais iššūkiais besusidurtume, sprendimai yra tose pačiose smegenyse – tereikia tik gerai paieškoti.

Koučinimas yra klausimais pagrįstas metodas, kurio esmė padėti žmogui atrasti jam geriausiai tinkantį sprendimą. Koučeris tau neduoda patarimo, jis nevaidina, kad gyvenimą išmano geriau, nei tu. Koučeris tiesiog labai įdėmiai klausosi ir su nuoširdžiu smalsumu užduoda klausimus, kurie tau padeda išnarplioti savo minčių gumulą. Iš to gimsta aiškus situacijos matymas, aštrus mąstymas apie tai, kaip atsirado šios problemos, ir įžvalgos, kaip jas išspręsti.

Tai labai įkvepiantis metodas. Neretas klientas sesiją palieka su ašaromis akyse, išsprendęs kartais net dešimtmečius jį persekiojusias problemas. Dauguma klientų, su kuriais aš dirbu, yra pasiklydę savo karjeros kelyje, ne vienas paskambinęs sako – taip sunkiai dirbau, kad pasiekčiau šią poziciją darbe, o ten atsidūręs supratau, kad tai tikrai ne man, bet nežinau ką daugiau galiu veikti… Tokie pasiklydimai karjeroje labai dažni ir neretai atsiliepia ne tik profesiniam pasitenkinimui, bet ir asmeniniams santykiams bei sveikatai. Koučinimo metodu aš jiems padedu atrasti, kas jiems iš tikrųjų yra prasminga ir susidaryti planą, kaip to pasiekti bei įveikti kliūtis šioje kelionėje.

Jaučiuosi labai privilegijuota stebėdama šias žmonių transformacijas, nes kartais matau kaip ne tik jų, bet ir jų šeimų gyvenimai keičiasi to pasekoje. Teko dirbti su universitetų profesoriais, skyrių vadovais, įmonių savininkais, profesionaliais sportininkais, psichologais, bankininkais, mamomis, kurios paauginusios vaikus nori iš naujo save atrasti… Koučinimas nuostabus metodas, nes jis padeda žmonėms atrasti save ir susikurti tokius darbo ir gyvenimo scenarijus, kuriuose jie būna laimingi ir jaučia prasmę. Kai yra viltis ir prasmė, neretai savyje atrandame pakankamai drąsos ir sugebėjimų to pasiekti.

- Verslą pradėjai viena ir visko pasiekei pati. Su kokiais iššūkiais susidūrei? Kokios pamokos įsiminė visam gyvenimui?

- Tiesa, verslą pradėjau viena, tačiau mano kelionė toli gražu nebuvo vieniša. Aš dar atlikdama neuromokslų doktorantūros studijas University College London įgijau koučerės kvalifikaciją ir pradėjau dirbti su universiteto darbuotojais. Šiame etape man labai padėjo mūsų mokymo programos treneriai: gi didžioji dalis mano klientų buvo bent 20 metų už mane vyresni, dauguma – sėkmingų laboratorijų ir skyrių vadovai… Iš pradžių buvo baisu, nežinojau, ar aš, vos apsiplunksnavusi viščiukė, galėsiu jiems padėti.

Galiausiai išmokau save pamiršti ir vienam po kito iš jų padėjau išspręsti konfliktus komandoje, susikurti daugiau pasitenkinimo darbu, geresnį susikalbėjimą su kolegomis, pakeisti darbus, ženkliai sumažinti stresą ir padidinti darbo našumą. Rezultatai kalbėjo patys už save, tad klientai ėmė apie mūsų darbą pasakoti savo draugams, kolegoms, šeimos nariams. Netrukus pradėjau gauti vis daugiau laiškų, prašančių, kad ir jiems padėčiau kaip padėjau jų draugui ar vadovui.

Nusprendusi steigti įmonę, pati pasisamdžiau karjeros koučerę, kad man padėtų. Neretai eidami gerai pramintu taku jaučiamės ramūs, o kai reikia naują taką praminti patiems, ima kilti visokiausios baimės – ar aš pakankamai gera tam, ar aš mokėsiu valdyti verslą, ar bus iš ko mokėti nuomą… Mano koučerė Lucia man padėjo nuo šių visų baimių apsivalyti, išsigryninti, ko iš tikrųjų noriu, ir ryžtingai bei kryptingai žingsnis po žingsnio keliauti to link. O pagundų imti lengvesnį kelią buvo daug – pabaigus doktorantūrą sulaukiau keleto darbo pasiūlymų toliau tęsti mokslinius tyrimus, šių pasiūlymų sulaukiu iki šiol. Bet mano širdis kalbėjo garsiau – norėjau tiesiogiai padėti žmonėms gyventi laimingesnius ir prasmingesnius gyvenimus, tad ryžausi šiam žingsniui.

Mano verslas buvo pelningas nuo pat pradžių, tačiau tai neatsitiko per vieną naktį – investavau 2 metus nuoseklaus darbo savo laisvalaikiu, kad tai susikurčiau. Iš šono pažiūrėjus gal ir atrodo, kad tai įvyko greit, bet mano sėkmės paslaptis – įsiklausymas į savo širdies balsą (beje, jis taip pat gimsta smegenyse), nuoširdus troškimas padėti žmonėms, tikslingi įpročiai ir nuoseklus kasdieninis darbas.

- Minėjai, kad viena aktualiausių ir dažniausiai klientų minimų problemų – karjera ir savęs ieškojimas. Apie tai nuolat kalbama ir spaudoje. Ar tai modernios visuomenės problema? Kodėl tiek daug žmonių pasiklysta savo pačių gyvenimuose?

- Tai gana jauna problema mūsų visuomenėje. Anksčiau pasitenkinimas darbu nebuvo toks aktualus – darbas buvo tiesiog darbas, kuris leisdavo jaustis naudingu ir išlaikyti šeimą. Pasikeitus ekonominei situacijai, pasidarėme reiklesni – dabar iš darbo tikimės savirealizacijos. Kad tai atrastume, turime pirmiausia gerai pažinti save, o visuomenėje, kurioje nuo mažumės esame apsupti patarimais, tą sunku pasiekti. Patarimai ir baimės žmones dažniausiai paklaidina ir nutolina nuo tikrojo savęs. Kai kurie karjeras renkamės pagal profesines madas, kiti – pagal draugų, tėvų ar mokytojų patarimus, retas kuris iš tiesų gerai pažįsta save ir klauso savo vidinio balso.

Neretai savo pažinimui reikia ir patirties, kurios, būdami aštuoniolikos, mažai dar ir turime – gi daugumą laiko praleidžiame klasėje, kur mus bombarduoja informacija, o ne sukuriama terpė savo paties pažinimui. Šia tema galėčiau kalbėti ir kalbėti… Kad ši situacija pasikeistų, pirmiausia turi kisti švietimo sistema, ko galbūt kaip pavieniai individai taip greitai pakeisti negalime. Tačiau vieną dalyką galime pradėti keisti jau dabar – kaip bendraujame su savo vaikais. Tai svarbiausias faktorius savęs pažinimo kelionėje. Siūlau įsiklausyti į savo vaiką, jį stebėti, ne mokyti, o mokytis iš jo apie tai, kas jam svarbu. Su didžiausia meile ir geriausiais ketinimais vaikams patarinėjame, nes bijome, kad jiems gali nepasisekti, nenorime, kad jie kentėtų. Tėvų baimės ir nesaugumai atsiliepia ir vaikams, tad galiausiai renkamės saugiausius variantus, kurie labai retai atveda prie savirealizacijos.

- Kokie „simptomai“ išduoda, kad žmogus atsidūrė gyvenimo aklavietėje? Ir kaip atrasti savo tikrąjį pašaukimą?

- Emocinė būsena ir energijos kiekis. Jei atsibundate kiekvieną rytą neturėdami energijos, ar jaučiatės gyvenimo prislėgti – kažkas jūsų gyvenime ne taip. Stebėkite savo energiją dienos metu – kokios situacijos jus energizuoja, o kokios, priešingai – išsunkia energiją. Lygiai taip pat su emocijomis – kokios situacijos jus liūdina, pykdo ar sukuria depresišką būseną, o kokios, priešingai – džiugina? Mūsų energiją ir emocijas kontroliuoja smegenų centrai, kurie turi daug daugiau informacijos nei mūsų racionalus protas, tad jais vadovaudamiesi galime priimti daug geresnius sprendimus. Tai veikia kaip vidinis kompasas.

- Sakoma, kad tik idiotai visuomet laimingi. Tačiau esi minėjusi, jog galim „ištreniruoti“ savo smegenis matyti pasaulį taip, kaip mums priimtina. Ar tai tikrai įmanoma? Kaip tai padaryti?

- Mūsų smegenys nuolat kinta, tad tuo aspektu jas galime palyginti su raumenimis – kuriuos smegenų tinklus treniruojame, tie ir tampa stipresni. Jei daugumą laiko praleidžiate pykdami, jūsų smegenys tampa vis labiau ir labiau pritaikytos generuoti pyktį, jei mokomės vis kažką naujo (tarkim, užsienio kalbą, naują sporto šaką, skaitome knygas ar vykstame į darbą nauju keliu), smegenys tampa vis galingesniu mokymosi kompiuteriu. Siūlau pasirinkti vieną dalyką, ko jūs norite daugiau savo gyvenime, ir tikslingai dirbti to link. Jei norite žvalesnio proto – mokykitės, jei geresnės emocinės būsenos – praktikuokitės pastebėti gerus įvykius savo gyvenime: kaip išsitreniruosite savo smegenis, taip ir gyvensite.

- Nuolat vedi seminarus įvairiausiomis temomis – nuo to, kaip geriausiai pasirūpinti savo smegenimis ir pakeisti savo gyvenimą, iki vaikų auklėjimo. Papasakok apie jų formatą – kokių praktinių ir teorinių žinių klausytojai įgyja?

- Mano seminarai labai paprasti, gyvenimiški ir smagūs. Jie sukurti paprastiems žmonėms, o ne aukščiausios klasės mokslininkams. Į seminarus ateina žingeidūs verslininkai, vienišos mamos, darželių auklėtojos, jauni žmonės, kurie nori geriau pažinti save, vyresni žmonės, kurie negali nustoti mokytis, ir daugybė kitų žmonių grupių. Mano seminaruose nesvarbus jūsų išsilavinimas ar pajamos, svarbiausia – žingeidumas.

Seminarų formatas prieinamas visiems – smegenų veikla aiškinama paprasta kalba su daugybe gyvenimiškų pavyzdžių, darome smagius pratimus porose ar grupėse, o po seminaro einame diskusijas pratęsti į vietinę kavinę ar pub’ą. Po seminaro dauguma dalyvių dalinasi, kad jie geriau ima suprasti save, tarkim, kodėl jie supykę pasako tai, ko nenorėjo pasakyti, ar kodėl pavargę užšaukia ant savo vaikų, nors to daryti nenorėtų. Tačiau ties įžvalgomis mes nesustojame: seminaro pabaigoje kartu kuriame strategijas, kaip galėtume priimti geresnius sprendimus turėdami šias žinias. Dauguma į mano seminarus atėjusių žmonių grįžta į kitus, nes seminarai vyksta vis kitokiomis temomis. Nors norinčių dalyvauti seminaruose yra daug, auditorijos dydį riboju (30-40 žmonių) – tai sukuria labai jaukią ir draugišką atmosferą ir galimybę dalyviams manęs klausti jiems labiausiai rūpimų klausimų.

- Šį mėnesį „Info Eksprese“ kalbame apie vaikų auginimą ir auklėjimą. Užauginti žmogų – atsakingas darbas. Kokių patarimų galėtum duoti tėveliams? Kaip svarbu yra suprasti vaiko smegenų raidą ir kaip tėvai lemia savo vaikų gyvenimus?

- Tai plati tema. Norint geriausiai suprasti savo vaiką ir kokios sąlygos labiausiai tinka jo talentams atsiskleisti, svarbu suprasti kaip vystosi vaiko smegenys ir kas reikalinga jų optimaliam funkcionavimui. Trumpai paminėčiau tris svarbiausius komponentus – saugumas, emocinis intelektas ir individualumo skatinimas. Jei vaikas stresuoja, jo smegenų žievė, struktūra, kuri leidžia įsisavinti naują informaciją, netenka pakankamai deguonies ir gliukozės, tad jam sunkiai seksis mokytis. Svarbu suprasti, kokios sąlygos geriausiai tinka jūsų vaikui jaustis saugiai. Kitas komponentas – emocijos. Labai svarbu įsiklausyti į savo vaiko emocinį gyvenimą, stebėti, kas jūsų vaiką džiugina, o kas jį gąsdina, ir padėti vaikui mokytis pačiam suprasti savo emocijas. Na, o paskutinis – leisti vaikui būti tokiu, koks jis yra. Jei jūsų vaikas baikštus, nesistenkite iš jo padaryti karžygio, jei jam daug mieliau patinka sportas nei sėdėjimas prie knygų – raskite žaismingų būdų mokymuisi.

- Ar suprasdami, kaip veikia mūsų smegenys, tikrai galėtume pasukti savo gyvenimus kita linkme?

- Suprasdami savo smegenų veiklą, galime geriau suprasti save ir savo elgseną. Savęs supratimas yra esminis komponentas savirealizacijai. Nuoširdžiai tikiu, kad geresnis savo smegenų supratimas kiekvienam žmogui gali padėti priimti geresnius sprendimus savo gyvenime, būti laimingesniems, geriau suprasti kitus ir kurti darnesnius santykius.

- Nuo ko reikėtų pradėti?

- Galima pradėti nuo keleto įvairių būdų, priklausomai nuo jūsų gyvenamosios vietos ir užimtumo. Jei gyvenate Londone, ateikit į mano seminarą – sekantis bus apie tai, kaip geriausia pasirūpinti savo smegenimis.

Artimiausiu metu išleisiu keletą vebinarų, kuriuos galėsite nemokamai peržiūrėti iš bet kur.

- Greičiausiai nuolat sulauki pagalbos prašymų iš draugų ir artimųjų. Ar tavo patarimų arsenale yra universalių įžvalgų, kurios galėtų būti veiksmingos kiekvienam žmogui? Ir ar egzistuoja visiems tinkamas vienas laimės receptas?

- Pirmiausia, mažinkit stresą savo gyvenime. Patiriant chronišką stresą, apie laimę, savirealizaciją, gerus santykius su aplinkiniais ar pasitenkinimą gyvenimu neįmanoma net svajoti. Investuokite į savo gerbūvį poilsiui ir miegui skirdami pakankamai laiko, reguliariai užsiimdami veikla, kuri jums miela širdžiai ir mažina stresą, skirkite kokybiško laiko mylimiems žmonėms. Tai gana paprastos įžvalgos, bet iš mano pastebėjimų dirbant su klientais, tokie maži pokyčiai neretai ženkliai padidina pasitenkinimą gyvenimu, esamais santykiais ir karjera.

- Na, ir pabaigai – šiek tiek kontraversijos. Ar meilė tikrai tik cheminė smegenų reakcija?

- Meilė – sudėtingas reiškinys, tačiau mums įsimylint smegenyse vyksta gana nuspėjami dalykai: tam tikros smegenų sritys tampa aktyvios, jose smegenų ląstelės išskiria mažus elektros impulsus ir lokaliai pakinta smegenų chemija. Tai man meilės temos nė kiek nesuprastina – juk galiausiai, visos nuostabiausios gyvenimo akimirkos smegenyse reprezentuojamos elektros srovelėmis ir smegenų chemijos (neurotransmiterių) pokyčiais. Smegenys be galo sudėtinga sistema: jose viskas mūsų gyvenime prasideda ir baigiasi, jose sukuriama mūsų asmenybė, gimsta mūsų veiksmai, idėjos, jausmai, jose sukuriamas realybės modelis. Vien tai pakeitus mes pasaulį imame matyti kitaip.