Anksčiau pykinimo dėl streso nepastebėdavau. Tačiau prieš keletą metų mano gyvenime įvyko didelė nelaimė, kuri atnešė daug pokyčių. Manau, kad susiejau pokyčius su nelaimėmis. Ir dabar bet kokie pokyčiai kažkurią mano sielos dalį verčia laukti neigiamų įvykių ir emocijų.
Net jei dabar vyksta geri pokyčiai - susiradau darbą, gyvenu erdvesniame bute - bet mane vis tiek naujovės tikrąja to žodžio prasme verčia vemti. Sunku kiekvieną vakarą kankintis prieš darbą, užuot ilsėjusis. Norėčiau patarimo, kaip spręsti šią problemą, kaip išvengti pykinimo nuo streso?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI SKRANDIS NEMĖGSTA NAUJOVIŲ
Jūs ne pirmas žmogus, kurį pykina nuo streso. Tik stresų įvairiems žmonėms būna įvairių. Jums tai - pokyčiai, kitiems - egzaminai, dar kitiems - pyktis ant kažko. Dažniausiai pykinimas - tai fiziologinė išraiška kažko, kas nėra fiziologiška: emocijų ir nerimo.
Jei jūs klausiate, kaip išvengti pykinimo nuo streso, tai galima atsakyti: tam reikia pradėti jausti emocijas ir nerimą. Kuo daugiau žmogus išgyvena emociškai, tuo mažiau - kūniškai.
Kaip tai suprasti? Argi neteisinga sakyti „pasinervinau ir mane ėmė pykinti?“ Argi ne teisūs tie, kurie sako: „reikia mažiau emocijų jausti, pvz. mažiau pykti, tai mažiau ir nerimo bus ir mažiau pykins?“
Ne, yra atvirkštinė priklausomybė: jausmo daugiau - nerimo mažiau. Nerimo daugiau - fiziologinių simptomų mažiau. Pabandykite tai suvokti labai dėmesingai.
Štai jums atsitinka kažkokia naujovė. Tegul ji būna nemaloni - kaip tuomet, kai jums įvyko didelė nelaimė. Jūs reaguojate ašaromis ir nežmonišku klyksmu. Rėkiate, draskotės keletą minučių ar net valandą. Ir viskas. Jausmai buvo maksimalūs, nerimas minimalus. Fiziologinių simptomų nėra, tik nuo verkimo paskauda gerklę.
O štai kita reakcija į nelaimę - jūs neigiate nelaimę. Jūs sakote: „tvardykis, reikia būti stipria, ko čia verkti? Prarasto nesugr1žinsi“. Jausmas blokuojamas, jo lieka minimumas. Apie traumą negalvojate. Iš tiesų „nulis emocijų“. Bet kas čia? Ateina metas, kažkas primena traumą, ir jums kyla paniškas nerimas! Jausmų nulis, nerimo - maksimumas.
O štai dar viena reakcija. Čia jau ir nerimo nėra. Kodėl - nesvarbu. Gal jūs vaistus gėrėte, gal savitaiga užsiimdavote, gal - joga. Viduje ramybė. Tik štai ateina kažkoks momentas, ir ima pykinti! O gal ne tik pykinti, gal ima galva svaigti. O gal dantis ima mausti. O gal - strėnas. Viduriai užkietėja ar suskystėja. Oro trūksta. Tai yra fiziologinių simptomų maksimumas. O nerimo - arti nulio.
Štai tokios keistos transformacijos vyksta mumyse. Emocija virsta nerimu, nerimas - pykinimu ar kitu fiziologiniu simptomu. Vadinasi tai „psichologinė gynyba“. O jei dar tiksliau - ypatinga jos rūšis - somatizacija.
Žodis „soma“ reiškia „kūną“. Taigi tai, kas išstumiamas, išmetama iš sąmonės kaip jausmas - virsta nerimu, o kai sukontroliuojame nerimą - virsta fiziologiniu simptomu. Psichinis reiškinys, kurį bandome ne išgyventi, o sukontroliuoti, nenyksta, o transformuojasi, t.y. somatizuojasi.
Tai kas per burtininkas daro visa tai? Kaip jis gali paversti vieną kitu? „Virsta“ vienas išgyvenimas kitu ne dėl magijos, o dėl to, kad taip mes savo pasąmoninga pastanga bandome sukontroliuoti savo psichinį gyvenimą - išguiti iš jo jausmus ir nerimą.
Bet šis procesas retai kada būna sėkmingas - mums gal ir nėra intensyvios emocijos, tačiau neramu, mus pykina. Taip yra dėl to, kad viskas, kas iš mūsų sąmonės išvaroma, bando grįžti atgal. Mūsų smegenys ir naudoja psichologinę gynybą, ir nemėgsta jos. Kodėl?
Todėl, kad emocijoms išreikšti organizmas turi patikimesnę sistemą - tai mūsų balso stygos, ašaros ir energingi veiksmai rankomis ir kojomis. Organizmas kuriam laikui gali „sukontroliuoti“, tarkime, pyktį, paversti jį nuliu, tačiau po kiek laiko pageidauja išlieti jį įprastiniu būdu - tai yra per balsą ir judesį. Iš pradžių jis įjungia savotišką aliarmą - nerimą. Po to siekia pakelti pyktį iki gerklės. Ir išreikšti jį taip, kaip numatyta gamtos.
Pastebėkite kūdikį - ar gali jis pykdamas ar verkdamas „suvaldyti“ save? Ne, jis reiškia savo jausmą beatodairiškai, visu kūnu. Dar darželiniame amžiuje mes mokame taip reaguoti - griūdami ant žemės, daužydamiesi rankomis ir kojomis, verkdami visa gerkle. O po to būna toks geras saldus jausmas - pamenate?
Pradinėse klasėse mes dar verkiame, bet jau nesidaužome. O vyresnėse klasėse dauguma mūsų ima net ir neverkti. Na, nebent jei niekas nemato. O tie, kurie ir toliau verkia? Jie patys save vedina „verksnėmis“ ar „verksniais“ ir to gėdijasi. Tokia jau mūsų kultūra - čia svarbu suvaldyti, sukontroliuoti save.
Kas iš to seka? Kad jums iškilus stresui – jums tai kažkokios permainos - visai vertėtų pajusti savo vidinį nerimą. O dar giliau už jo- savo gilias emocijas. Padeda tam gilus kvėpavimas ir energingi chaotiški viso kūno judesiai - tarkime, gulint ant grindų galima raitytis. Galima daužyti pagalve į sofą. Galima riaumoti, sučiauptais dantimis temti susuktą nosinę (taip šuniukai daro, kai jiems iš nasrų bando kokį daiktą atimti). Galima išvis pavirsti šuniuku ir riaumoti bei loti.
Tai ką - reikia išprotėti, kad pasveiktumei nuo streso?
Būtent taip. Tik išprotėti sąmoningai. Jei jūs viena, jei jūs supa suprantantys žmonės. Beje, jei jūs to tikrai norite, vyksta kai kur rytais taip vadinamos dinaminės meditacijos. Kur vyksta - susižinosite. Jų metu kaip tik galima šaukti, daužytis, ir nieko tai nestebina - visi užsimerkę ir tą patį daro. Prisijunkite – ir po kiek laiko pradėsite pastebėti: gamta kažkur pašalino jūsų pykinimą. Nes jai patinka, kai žmogus elgiasi natūraliai. Sutinkamai su jos planu.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
