Kyla daug nesupratimo
Šeimos tarpusavio santykiuose psichinė negalia iš tiesų sukelia daug įtampos. Artimas žmogus atrodo savyje užsisklendęs ar priešiškai nusiteikęs, jo reakcijos keistos, keista ir nenormalu atrodo viskas – judesiai, kalba, mąstymas... Tai lyg kitas žmogus, svetimas, nesuprantamas ir bauginantis. O juk kažkada buvo kitaip, ir daugelis artimųjų iš visų jėgų stengiasi grąžinti tą, ankstesnį variantą bei atsisakyti šio, „sugedusio“...
„Mes tarsi norime, – pasakoja psichologė, – psichinę negalią turintį giminaitį sugrąžinti į savo pasaulį ir parodome tai reikalaudami, kad jis stengtųsi būti toks kaip mes. Sunkiausia yra suprasti ligos iškreiptą pasaulį, o jo nesuvokimas formuoja tam tikrą vakuumą tarp negalią turinčio asmens ir jo artimųjų. Tikslinga būtų ne padėti jam sugrįžti į mūsų pasaulį, o patiems nueiti į jo pasaulį. Ten galime susitikti, ten kuriamas naujas ryšys ir tik tada galima pradėti kelionę kartu geresnio prisitaikymo link.“
Pasistengti priimti tokį, koks jis yra dabar
N.Matiukienė siūlo vienintelį šiomis aplinkybėmis veiksmingą būdą sugrąžinti vidinę ramybę psichinės negalios ligonio artimiesiems, o kartu ir šitaip palengvinti gyvenimą jam pačiam – tai tiesiog priimti jį kartu su visais trūkumais. Jos praktika su pacientais parodė, kad tai visiškai įgyvendinama bei kiekvienam pasiekiama, nors atrodo ir pakankamai sudėtinga. O pasiekiama per reikalavimų, keliamų negalią turinčiam žmogui, sumažinimą. Nereikalauti iš jo to, ką jis turėtų gebėti ir koks jis turėtų būti, bei nelaukti, kad vieną gražią dieną jis ims ir pasikeis.
„Pažįstu vieną šeimą, – pasakoja N.Matiukienė, – kurioje gyveno demencija serganti senutė. Su ja artimiesiems išties buvo nelengva. Dukra nuolat pyko, priekaištavo, nervinosi ir labai kentėjo dėl mamos ligos, nes sunku buvo matyti vis labiau neįgalią mamą. Tačiau anūkas pradėjo kalbėti tos močiutės kalba ir bendraudavo su ja jos savitame pasaulyje to pasaulio kategorijomis, pavyzdžiui, „apie atominį lapušeką“. Racionalių temų jie neliesdavo, o bendraudavo jau ligos paliestame pasaulyje, išsaugodami santykius.“ Kaip tik tokiu būdu per susiformavusį vakuumą tarp „sveikų“ ir „ligonių“ ir atrandamas artumo bei supratimo tiltas, mano psichologė.
Neprarasti savęs ir priimti pagalbą
Užklupus artimojo ligai ir artimiesiems dar nesuvokus savo naujojo vaidmens joje, kyla rizika pernelyg save išvarginti ir sugadinti tarpusavio santykius, tad jiems dažnai praverčia pagalba. „Artimųjų, besirūpinančių neįgaliuoju, psichinei sveikatai tenka be galo didelis krūvis gyventi nuolatiniame distrese, – patirtimi dalijasi N.Matiukienė, – todėl jiems ir patiems reikalinga pagalba prisitaikant prie šio iššūkio.
Ypač padeda terapinės grupės, kurios teikia dar daugiau palaikymo psichikos negalią turinčių žmonių artimiesiems. Čia jie gali sutikti daugiau tokių šeimų, išgirsti įvairių patirčių, jomis dalintis, rasti daugiau galimybių gyventi pasikeitusį gyvenimą ir kartu mokytis, kaip priimti negalią turintį artimą.“
Tarp kitko
Psichikos ligų gydymo efektyvumas siekia 60–80 proc. Jos gali kilti dėl iki galo neaiškių priežasčių, visų jų simptomai tai sustiprėja, tai susilpnėja, o svarbiausia, visos jos priverčia kentėti ne tik patį žmogų, bet ir jo šeimą. Tai užima daugiau laiko nei gydant fizines ligas, gali būti pagerėjimų ir pablogėjimų. Kartais pagerėjimą pavyksta pasiekti palengva, kartais su atkryčiais. Tačiau teigti, kad psichikos liga neišgydoma, būtų didžiulė klaida.
