Esu kaip vanduo - kur supilsi - tokią formą jis ir įgaus. Išpilsi ant žemės - greit neliks nei ženklo. Nežinau, nuo ko pradėti, kaip save susigrąžinti. Gyvenu nuolatiniam strese, darau ne tai, ką noriu. Padėkit...
KAI GYVENIME PER DAUG CHAOSO
Sveiki,
Manau, kad po jūsų laišku pasirašytų ne vienas žmogus, o ypač žmogus jaunas. Sutvarkyti savo gyvenimą, padaryti tai, ką nori, ir svarbiausia- žinoti, ko nori - tai vystymosi rezultatas, o visai ne normali normalaus žmogaus būsena, kaip jums gali pasirodyti. Juk mes gyvename pasaulyje, kuriame išnyko luomai. Todėl tai, kas buvo aišku kiekvienam jūsų giminės atstovui prieš šimtą metų - kas jis yra, kuo taps ir netgi kiek daugiausiai užsidirbs- šiuo metu yra neaišku.
Luomai duodavo žmogui aiškus rėmus: pirklys galėjo pretenduoti pasididinti kapitalą ir pasistatyti namą; valstietis galėdavo tikėtis gero ar blogo derliaus ir žinoti, jog perduos žemės sklypą savo sūnums; menininkas žinojo, kad teks mokyti bajorų vaikus, o bajoras- kad teks pelningai susituokti, o laiką praleidinėti medžiojant bei mėgaujantis menais.
Šiuolaikiniame pasaulyje pretenzija yra ne daugiau ne mažiau- tapti viskuo. Beribės galimybės, žadamos šiuolaikinės reklamos, atrodo, uždeda beribį įsipareigojimą- tu turi tapti viskuo. O kuo būtent ir kaip- tavo išmonės bei talentų reikalas. Bandyk, tikrink save, ir kiek tai užims- nežinia.
Argi nuostabu, kad jauno žmogaus galvoje sukasi chaosas: jis net nežino, kurioje šalyje mokysis, kiek metų tuos mokslus patemps, kokį gaus išsilavinimą, ir tikrai negali pasakyti, ar ilgai tęsis eilinė jo meilės pažintis. Yra tik migloti rėmai: iki trisdešimties susikurti verslą, vesti, iki trisdešimt penkerių įsikurti su šeima nuosavuose namuose; ir t.t. ir pan.
Bet ar pavyks, ar tai bus tas verslas, ar tai bus ta šeima ir ar ten bus pastatytas namas - niekas atsakyti negali. Tarsi jums siūlo statyti gyvenimą iš plastilino : formos gal ir bus, bet laikinos, ir tai reiškia- iš principo gyvenimas bus beformis.
Pasižiūrėkime į tokio gyvenimo privalumus.
Jūs rašote, jog esate kaip vanduo. Jums tai nepatinka. Jums norisi jaustis kažkuo apibrėžtu. Bet vanduo turi labai įdomių savybių. Jis iš tiesų priima bet kokią formą, į kurią patenka, ir tuo pačiu vandens negali nugalėti - būtent dėl vandens lankstumo tu negali jo nei sulaužyti, nei sunaikinti.
Tik užšalęs, t.y. nelabai gyvas vanduo gali būti sudaužytas į gabaliukus. Skystas ar garais esantis vanduo yra nenugalimas, o trenkęs per vandens paviršių susitrenksi pats- vanduo lengvai priims jūsų smūgį. Potvynis gali sunaikinti miestą- bet niekas negali sunaikinti paties potvynio, kol jis pats neatslūgs.
Vanduo yra stiprybė. Kodėl jums nepradėjus didžiuotis savo beformiškumu?
Galima atspėti, kodėl. Nes neturėjimas formos baugina. Kuo? Jūs rašote: atrodo, ne aš valdau gyvenimą, o jis mane. Ir dar rašote: išpils jus ant žemės, ir jūsų neliks. Taigi, iš esmės jūs bijote išnykti iš šio pasaulio nesuradęs savęs, neįgijęs aiškios formos: apie kažką kitą pasakys: „jis buvo geras gydytojas“, „ji buvo puiki motina“, „jis nuostabiai grojo“, „ji puikiai tvarkėsi su pinigais“. Gyvenimas atrodo įprasmintas, pragyventas ne veltui, jei mes žinome, jog apie mus kažką pasakys. Kažką pasakyti apie mus galima tuo atveju, jei mes turime apibrėžtą tapatybę : gydytojas, motina, muzikantas, verslininkė. Jei mes tiesiog gyvename, kaip vanduo, mes rizikuojame išnykti nepalikę po savęs aiškių prisiminimų. Taip, mes gyvename lanksčiai, tačiau lik ir nebūtumėme gyvenę.
Todėl jūsų nugąstavimai pagrįsti. Jums reikia iš chaoso susikurti šiokią tokią tvarką. Jūs tik pamirštate, kad šis uždavinys - ne vien jūsų, o kiekvieno jus supančio žmogaus uždavinys. Jis vadinasi „sukurti savo gyvenimo prasmę“. Kartais sakoma „surasti gyvenimo prasmę“. Dar sakoma „surasti savo vietą po saulę“. „Sukurti“- skamba labiau guodžiančiai, nei „surasti“. Nes kūryba - mūsų rankų darbas. O štai radimas - atsitiktinumo ir sėkmės reikalas. Todėl geriau formuluokime „sukurti“. Kaip jums sukurti savo struktūrą, savo formą, savo tapatybę?
Kaip jus supantys žmonės tvarkosi su šiuo uždaviniu? Galima teigti: su permaininga sėkme. Baigę kelis kursus vadybos jie pereina mokytis į filologiją, o iš tiesų mėgsta groti su gitara. Pradėję vienus santykius, juos nutraukia, nes susižavi kitais. Po to sugrįžta pas seną meilę, bet prisimena naują. Kartais žmonės tiesiog naršo po internetą keikdami save, jog galėtų padaryti kažką naudingesnio. Tai nuolat vyksta aplinkui jus. Jūs - vienas iš šios minios. Tačiau štai kažkas pradeda gimti galvoje. Ir prasideda pirmas žingsnis. Jis užims tris savaites.
Dažniausiai į galvą ateina išganinga mintis: prisiminti, kam aš gabesnis nuo mažens. Ne, ne simfoninės muzikos ar rimtos dailės prasme. Gabus smulkesniems dalykams: gal lengvai užlipu ant medžio, o gal lošiu šaškėmis? Gal atskiriu automobilio markę iš variklio garso, o gal nesunkiai įsimenu skaičių seką? Gal moku piešti karikatūras, o gal suvokiu filosofines tiesas?
Parašykite sąrašą iš bent dvidešimt vieno savo tokio sugebėjimo. Tiesiog parašykite. Kasryt skaitykite po vieną iš jų ir dienos bėgyje tą savybę prisiminkite.
Antras žingsnis skirtas savaitei: atpažinkite, kad viduje jūsų gyvena menkinantis, kritikuojantis balselis: „iš tavęs nieko neišeis“, „tau nepavyks“, kiti tavo vietoj jau seniai...“ – tai parazitas, kuris ardo jūsų pasitikėjimą savimi. Pastebėkite šiuos Vidinio Kritiko žodžius. Užrašykite juos ant popieriaus. Jums teks išmokti juos užčiaupti. Garsiai ir ryžtingai šaukite „DINK IŠ ČIA!“- vos tik pastebėsite šį balsą. Ir iš karto po to - priminkite sau: „aš moku... laipioti medžiais“ ar kažką panašaus iš pirmo sąrašo.
Trečias žingsnis. Keliolika minučių. Surašykite realistišką sąrašą:
ką norėčiau padaryti per gyvenimą;
ką padaryti šiais metais;
ką padaryti ateinantį mėnesį.
Rašydamas pastebėsite Vidinio Kritiko įsikišimą: „bet juk čia - ne tau“, „bet juk tai nesąmonė“, bet juk tam reikia krūvos pinigų, o tu nė tiek neturi...“- iš karto ryžtingai nutraukite šiuos žodžius: „DINK IŠ ČIA!“
Ketvirtas žingsnis. Eikite miegoti. Jūs atlikote psichologinę darbo dalį. Dabar nesislėpdami nuo pasaulio tiesiog gyvenkite, kol neišgirsite, nesužinosite, nepajusite: štai mano reikiamas užsiėmimas, štai mano vieta, štai mano žmogus.
Ir viskas? Ne. Prasidės darbas, atsakomybė, pareigos. Bet tai jau - normalaus gyvenimo dalis. Savęs kūrimas - tęstinis procesas. Čia tiesiog reikės kantrybės ir pasitikėjimo.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
*******************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
