Nomeda: žmogus bėga per gyvenimą kaip voverė ir jei nesupranta, kad sukasi ratu, gali baigtis blogai

Stresas per gyvenimą lydi mus visus. Tai – natūrali žmogaus smegenų ir kūno reakcija į iššūkius. Trumpalaikis stresas mus netgi motyvuoja, paskatina veikti. Tačiau jei tokioje būsenoje gyvename nuolatos, gali kilti psichologinių problemų. „Būtina kartais stabtelėti ir atsijungti nuo kasdienybės“, – pranešime žiniasklaidai sako Nomeda Marčėnaitė.

Dailininkė, knygų autorė, televizijos laidų vedėja ir trijų vaikų mama sako, kad ir jai pačiai teko ieškoti būdų suvaldyti kasdienius iššūkius bei mokytis pažinti save po žingsnelį. Jos receptas – sąmoningumas ir kūryba, kuri N. Marčėnaitei atstoja meditaciją.

– Ar jūsų gyvenime stresas yra dažnas palydovas?

– Manau, kad šiandien tai būdinga didesnei daliai žmonių. Stresas, sakyčiau, yra visų mūsų palydovas.

Išlošia tie, kurie išmoksta jį valdyti. Streso ištakas dažnu atveju galima rasti ankstyvoje vaikystėje, kai priverčiame vaikus krutėti mums, tėvams, tinkamu ritmu. Vaikai įspraudžiami į reikalavimų ir normų rėmus, kas neretai padidina streso lygį iki nepakeliamų aukštumų.

Esminis klausimas – kokioje šeimoje vaikas gimsta: ar tėvai suvokia šią problemą ir ar žino, ką su tuo daryti? Tai nelengva, nes tėvai nėra vienintelis veiksnys. Dar yra mokykla su savo reikalavimais. Taip pat vaikų bendruomenė turi savo taisykles bei normas. Visa tai vaikams reikia perprasti ir prisitaikyti.

Vėliau, kai užaugame, bėgame per gyvenimą kaip voverės, manydami, kad bėgame kažkur, nors iš tikrųjų sukamės ratu. Jei žmogus nesupranta, kad yra kaip ta voverė, gali baigtis blogai. Retsykiais sustojimai yra labai reikalingi, padeda susivokti gyvenime.

– Sakoma, kad truputis streso yra naudingas, jis motyvuoja, padeda mums susikaupti ir atlikti darbus. Bet nevaldomas stresas perauga į nerimą ir kitas psichologines problemas.

– Tikrai taip, stresas, kaip ir cholesterolis, gali būti „geras“ arba „blogas“. Mažas streso kiekis, kai adrenalinas mus paskatina veikti, yra teigiamas postūmis visam organizmui, įskaitant smegenis. Bet jei strese gyvename kasdien, nuo ryto iki vakaro, jis tampa lėtiniu ir ima kenkti, pavergia mus.

– Ar jums pačiai yra tekę ieškoti būdų stabtelėti ir bent trumpam išlipti iš to rato? Kas jums padeda kovoti su stresu ir nerimu?

– Be abejo! Būčiau labai prasta pašnekovė, jei pati nebūčiau to patyrusi. Tikiu, kad meditacija šiuo atveju yra puikus dalykas, nors aš asmeniškai to nepraktikuoju. Bet turiu veiklų, kurios yra labai panašios – aš piešiu.

Meditacija, kvėpavimo pratimai ir panašūs dalykai gali atrodyti sudėtingi. Juoba kad žmonės dažnai linkę tai mistifikuoti, nors iš tikrųjų viskas yra labai paprasta – tai tiesiog fiziologija. Tas pats ir su menais. Kai sėdi piešti, aktyvuojasi kitos smegenų dalys nei tos, kurias naudoji kasdien. Taip pastarosios kiek pailsi.

Galite įsivaizduoti, kad mūsų smegenys yra kaip miestų gatvių tinkas. Tam tikromis gatvėmis kasdien važiuoja didžiulis informacijos srautas, todėl jos užsikemša. Taip, kasdien važiuodami tuo pačiu maršrutu, mes „uždrožiame“ savo smegenis. Jose susidaro spūstys, kuriose visi (mintys) yra pikti ir vieni ant kitų šūkauja. Kai pradedi piešti – pakeiti maršrutą, ir tai padeda.

Aš vedu piešimo terapiją ir matau, kaip žmonės piešdami nutyla, net nustoja girdėti aplinkinius. Jie tuo metu koncentruojasi visai į kitus dalykus ir taip pailsina pervargusias smegenų dalis. Tai labai panašu į meditaciją – pasikeičia kvėpavimas, žmogus nurimsta, atsipalaiduoja. Bet kartu ir susikaupia, ima keliauti rečiau naudojamais smegenų vingiais, atranda naujų potyrių. Netgi vaikiškų knygelių spalvinimas gali padėti.

– Gal turite ir daugiau receptų, kaip bent trumpam atsijungti nuo kasdienybės?

– Man nusiraminti padeda ūkio darbai sodyboje. Ten visada randu ne protinės veiklos. Pavyzdžiui, mėgstu sodinti gėles, ravėti daržą. Atrodytų, kokia to prasmė, negi gražus sodas yra gyvenimo tikslas. Bet aš galvoju, kad gyvenimas ir yra tikslas, o ne kažkas, ką kada nors pasieksi. Man procesas yra malonumas. Aišku, kartais tenka sau tai priminti, nes kai pamirštu, imu skubėti ir pradedu norėti rezultato.

Dabar su širdies draugu Vytu kaip tik statomės namą ir tuo mėgaujamės, nepaisant reikalingų didelių pastangų, laiko, brangstančių medžiagų ir kitų iššūkių. Jei tikslas būtų baigtas namas – tikriausiai išprotėtume. Bet taip nėra. Mums tos statybos – tiesiog mieli rūpesčiai, apie kuriuos daug kalbamės. Kai kas nors klausia, kada baigsime, aš dažnai atsakau – galbūt niekada, nes ne galutinis taškas, o procesas yra džiaugsmas. Jei projektuoji savo laimę į ateitį ir galvoji: kai jau turėsiu viską, ko noriu, tada tikrai būsiu laimingas, skriaudi save.

– Turbūt teisūs yra sakantys, kad ir laimė, ir nerimas gimsta ir gyvena mūsų galvose, todėl kartais užtenka pakeisti požiūrį. Tik kaip tai padaryti?

– Viskas yra mūsų galvoje. Kai kalbu su auditorija, dažnai klausiu: „pakelkite rankas, kas turite vidinį kritiką“, ir matau 100 proc. pakeltų rankų.

Vidinis kritikas gyvena mumyse ir mes galvojame, kad tai mūsų vidinis balsas. Tai netiesa, mes su tuo balsu galvoje negimstame. Tik pažiūrėkite į vaikus. Jie bėgioja nuogi ir nejaučia jokio gėdos ar nepatogumo jausmo. Tai atsiranda vėliau, kai įskiepijamos tam tikros elgesio normos.

Taip pat dažnai klausiu auditorijos: „ar mokate piešti“? Suaugę žmonės beveik niekada nekelia rankų. Bet kai pasakau „įsivaizduokite, kad jums yra penkeri“, ir vėl paklausiu – beveik visi pakelia rankas ir juokiasi. Kodėl taip yra? Nes kartu su mumis užauga mūsų vidinis kritikas.

Taip pat svarbu suprasti, jog harmonija nėra vien tik „gerai“. Harmonija yra tarp „blogai“ ir „gerai“. Vaikai tai supranta intuityviai, jie verkia ir juokiasi nevaržomi. Bet kad tą suvoktume jau suaugę, turime sustoti ir pagalvoti, kodėl kažko nedarome ar neleidžiame sau būti laimingais. Žinokite, kuo laisvesnės mūsų smegenys, tuo lengviau yra tai padaryti.

– Yra nemažai atvejų, kai žmonės, norėdami stabtelėti ir pakeisti savo gyvenimą ar mąstymą, ieško pastiprinimo iš išorės. Pirmas žingsnis dažnai būna natūralūs preparatai. Kaip jūs vertinate įvairius ekstraktus, papildus ir funkcinį maistą? Ar manote, kad tai gali padėti valdyti stresą, nerimą ir kitus greito šiuolaikinio gyvenimo iššūkius?

– Net ir natūralių preparatų nereikėtų griebtis kaip religijos ar vaisto. Aš apskritai esu už holistinę mediciną ir individualų požiūrį į žmogų.

Mūsų kūno sveikata didele dalimi priklauso nuo psichologinės būsenos. Tačiau griebtis kažkokių preparatų ar medžiagų negalvojant, tiesiog ieškant panacėjos ir tikintis, kad viena tabletė ar gėrimas ryte tave išgelbės, neverta. Rinkoje, galbūt, yra tikrai puikių dalykų.

Aš tikrai nesu prieš probiotikus, eliksyrus ar papildus. Bet net pats teisingiausias mitybos pokytis nepadės, jei nebandysime pokyčio įvykdyti ir savo viduje. Aišku, preparatai gali padėti įeiti žmogui į tą gerąjį ciklą. Tačiau sąmoningumas yra pats svarbiausias dalykas – mąstymas: „aš moku pinigus, duokite man tabletę, kuri mane sutaisys“, tikrai nepadės.

– Ieškančių vadinamosios sidabrinės kulkos tikriausiai bus visada. Tačiau visuomenė, regis, vis daugiau kalba ir po truputį vis geriau supranta psichologinių problemų iššūkius bei ištakas. Tai nebėra stigma, kokia buvo sovietmečiu. Ar tai tik atrodo iš socialinių burbulų perspektyvos?

– Manau, kad vis dar kalbame apie tai per mažai. Bet pokytis tikrai yra. Dabar, žiūriu, nauja – neuro įvairovės banga – ateina. Kita vertus, ir autizmo spektro sutrikimą turinčių žmonių daugėja, tad galbūt tiesiog daugiau tėvų apie tai kalba.

Kitas dalykas, kurio nebuvo mano jaunystėje, yra kalbos apie emocinį raštingumą arba intelektą. Jauni žmonės vis labiau pažįsta save, tarpusavyje vis atviriau kalba, nors stigmų dar yra.

Aš, beje, nesakau, kad man pačiai viskas sekasi. Turiu ir aš vidinį kritiką, ir būnu kartais ta voverė, kuri sukasi ratu, ir vaikų auginimo klaidas matau. Bet aš mokausi – kasdien po truputį.