Pasirodo, daugelis mūsų visai nesvajoja apie šlovę ir sėkmę, nes savo tikslą rado – „mažame“ laimingame gyvenime. Štai keletas skaitytojų atsiųstų istorijų.
„Mes neprivalome spindėti visi kaip vienas“
„Man į širdį įkrito vieno žmogaus, kurio žurnalistas paprašė parodyti patį brangiausią daiktą gyvenime, žodžiai. Susijaudinęs ir išdidus, tas atnešė sudaužytą alavinį katilėlį, kurį saugojo rūpestingai įvyniojęs į minkštą audinį, lyg jis būtų trapus. Sumišęs žurnalistas paklausė, kodėl apibraižytas katilėlis jam yra pati didžiausia vertybė? „Nes jis neša žinią, – atsakė tas. – Žinią, kad mes neprivalome visi kaip vienas spindėti“.
Šie žodžiai padėjo man pasiekti vidinį išsilaisvinimą – nėra reikalo gyvenime užsiimti kažkokia prestižine ir svarbia veikla, už kurią būsiu giriama ir jausiuosi save realizavusi. Man gyvenimo prasmė slypi visai kitur. Man visada norėjosi būti gera. Žinoma, be pastangų, tarsi kvėpuotum. Norėjosi išauginti vaikus, kurie bus geri.
Galbūt gyvenimo tikslas visai ne tame, kad jūs būtinai privalote turėti tikslą. Visur aplink mus vyksta iš pažiūros nereikšmingi įvykiai, kurie, geriau įsižiūrėjus, suteikia mums galimybę parodyti gerumą ir dosnumą. Tokiais mikroskopiniais žingsneliais mes augame dvasiškai ir emocionaliai“.
„Mano tikslas – likti žmogumi“
„Buvau viena iš tų, kurių tikslas gyvenime tiksliai apibrėžtas ir aiškus. Mano tikslas – gydyti ligonius ir gelbėti gyvybes. Tačiau galiausiai praradau save. Dabar aš noriu paprasčiausiai likti žmogumi, asmenybe. Aš galiu atsiliepti į jūsų telefono skambutį ir prakalbėti trisdešimt minučių, nes jūs išgyvenate sunkų laikotarpį. Aš galiu tai padaryti šiandien ir dar kartą po kelių dienų, kiek prireiks. Galiu išklausyti jūsų skundus kolegos adresu. Galiu pažiūrėti jums į akis ir duoti kelis dolerius prie stotelės.
Nenusimenu, jeigu jūs verkiate. Aš jau nebeskęstu jūsų skausme, todėl galiu padėti jums išnerti į paviršių ir palaikyti jus – iki tol, kol jūs rasite kitus žmones, kurie padės, arba kitą būdą plaukti toliau. Pagalba kitiems jau nebediria nuo manęs odos, aš neišdegu. Man tapo lengva padėti“.
„Maži sprendimai gyvenime svarbesni už didelius“
„Padariau išvadą, kad vadinamieji „dideli sprendimai“ galiausiai turi mažiau įtakos mūsų gyvenimui apskritai, nei milijardai mažų, iš pažiūros nesvarbių sprendimų. Visada žavėjausi tikslo siekiančiomis, atkakliomis, sėkmingomis ir ryžtingomis asmenybėmis. Jos paverčia svajones realybe, stumia pasaulį į priekį, mąsto ir veikia globaliai. Tačiau man visada norėjosi parašyti gyvenimo tikslą mažesniu šriftu. Ir esu laimingas dėl to, kaip gyvenu. Turiu puikią žmoną, penkis vaikus, šalia draugai, kuriuos sutikau dar mokykloje, kariuomenėje, institute, kaimynai, su kuriais draugaujame, ir didžiausias stebuklas gyvenime – žirgai, šunys ir katės. Štai jau keturiasdešimt metų turiu nedidelį verslą ir vadovauju jam pagal principą, kurį vadinu „krikščionišku kapitalizmu“.
„Mūsų poelgių padariniai dažnai neprognozuojami ir atsitiktiniai“
„Man 85 metai ir gyvenimo prasmės klausimas mane labai neramina. Antrasis pasaulinis karas ir gyvenimas apskritai mane išmokė, kad mūsų poelgių ar neveiklumo padariniai dažnai visiškai nenuspėjami ir atsitiktiniai. Esu dėkingas už tai, kad gyvenu. Jaučiu atsakomybę prieš save ir aplinkinius kiekvieną dieną nugyventi prasmingai. Mėgaujuosi bendravimu su savo šeima (tiesa, ne su visais) ir draugais, kurių skaičius vis mažėja. Likti gyvenimo tėkmėje man padeda mano sodas. Praėjusi žiema mūsų kraštuose buvo sunki, dauguma augalų neišlaikė, tačiau, mano nuostabai, išgyveno rožės ir raganės. Jos iš naujo pakilo, kaip žalumynai, špinatai ir pomidorai šiltnamyje. Vyšnią priešais namą spaudžia nugyventi metai. Man reikia spėti šiais metais pasodinti naują medį“.
Žinoma, ne visi sutiks su tokia tikslų skale – „mažas“ gyvenimas tinka ne kiekvienam. Tačiau nedidelio sodo puoselėjime yra kažkas neapsakomai gražaus, tvirto, žemiško ir teisingo.
