Nemoku būti vienas: man pastoviai reikia kito žmogaus kompanijos

Ne paslaptis, daug kas į tokią problemą, galbūt, nežiūri rimtai ir jos nesuvokia. Apie tai, kaip tai vertina psichologai ir ar yra būdų jiems padėti, kalbamės su šeimos psichologu Ričardu Pabiržiu.

– Ar daug žmonių susiduria su panašiomis problemomis?

Objektyviai žiūrint, pas mus visus yra šis fenomenas, tik žmonės tai slepia. Aišku, ne visiems jis pasireiškia taip stipriai. Jei žiūrėti iš istorinės perspektyvos, juk visi kažkada buvome bandos žmonėmis. Tad būti grupėje, užimti joje tam tikrą vietą, būti tikriems, kad mūsų neatskirtų, neišvarytų iš tos grupės, mums per milijonus metų yra be galo svarbu. Todėl ta baimė būti vienam arba būti ne savo vietoje toje grupėje yra viena iš didžiausių mūsų fobijų. Tai socialinė fobija ir ji, kaip jau minėjau, yra labai labai gili. Tik paskutiniais šimtmečiais mes gebame būti savarankiškesni, nes turime technologijas, tik dabar jau neturime poreikio tiek būti susietais su kitais žmonėmis objektyviai, pabrėžiu. Bet subjektyviai tas jausmas yra labai gyvas. Todėl tos baimės priežastys yra suprantamos, jos yra pas visus žmones, tik pas kai kuriuos yra labai išvystytos.

– Kur slypi tos priežastys?

– Šiuolaikinis mokslas kalba apie taip vadinamus apleistumo spąstus. Ir jie gali būti trejopi.

Pats seniausias apleistumas yra ikiverbalinis, ikižodinis, kuomet mes turėjome labai mums reikšmingą suaugusįjį (dažniausiai tai būna motina), kuris dėl kokių nors priežasčių negebėjo mumis tinkamai pasirūpinti. Šis momentas yra pats sudėtingiausias, nes jis įsirėžia į vaiko smegenis absoliučiai. Tai ir sukuria, išryškina vėlesnę baimę likti vienam.

Taip pat ši baimė gali atsirasti dėl svarbių žmonių netekčių, kurios įvyko vėliau. Ši baimė jau truputį lengviau įveikiama.

Trečioji priežastis būtų visai priešinga pirmajai – kuomet vaikas yra pernelyg globojamas, kai jam neleidžiama augti, realizuoti savo savarankiškumo, jis tampa tarsi priklausomas nuo to reikšmingo suaugusiojo, vėlgi, dažniausiai motinos.

Bet kuriuo iš šių atvejų žmogus yra patyręs kažkokią psichinę traumą. Ir ta jo vaikiška būsena jau ir suaugusiame amžiuje atsigamina, atsikuria ir, kai jis patenka į situacijas, kai negali išbūti vienas, jis tarsi sugrįžta į tas sužeisto, pikto, palikto vaiko būsenas ir jas tarsi vėl naujai išgyvena. Ir jei jis nededa pastangų, tai ši trauma gali plėstis ir gadinti net tik jo paties gyvenimą, bet ir apsunkinti jį kitiems.

– Ar tai gali rodyti žmogaus nebrandumą, o gal visgi tai labiau charakterio ypatumai?

– Charakteris visų pirma yra temperamentas, jo bazė. O temperamentas skirstomas į ekstravertus, kurie geriau jaučiasi ir save išreiškia didesnėse žmonų bendrijose, ir introvertus, mėgstančius veikti individualiai. Būtent ekstravertams labiau būdingas baimės jausmas likti vieniems. Dar labai svarbus ir auklėjimas. Temperamentas, mūsų patirtis ir sukuria tą, ką mes vadiname charakteriu. Pavyzdžiui, jeigu vaikas vaikystėje būdavo ilgai paliekamas vienas namuose, būdavo baudžiamas uždarymu, galbūt kažkada pasimetęs minioje, neturėjo šiltų santykių su tėvais, jis patyrė be galo stiprius jausmus. Tada ir turime dezadaptyvias situacijas suaugusiojo gyvenime.

– Panašu, kad viskas ateina iš labai giliai.

– Tikrai taip. Žmogaus gyvenime yra trys labai jautrūs laikotarpiai: ankstyvoji vaikystė, kurios dažnai neatsimename, paauglystė, kai šie poreikiai labai aktualūs, nes kuriasi nauja tapatybė. Na ir dar turime senyvą amžių, kai pasikeičia žmogaus poreikiai, kartais net sakoma, kad jis suvaikėja, ir jam vėl reikia kitų žmonių objektyviai tam, kad jis galėtų išgyventi, save apsitarnauti. Tada šie dalykai labai sustiprėja. O kai mes gyvename suaugusiojo brandų gyvenimą, patenkame į tas vaikiškas palikto, vienišo, sužeisto vaiko būsenas, kurios ir sukelia tas problemas.