aA
Mūsų vidinis gyvenimas... Daugybė minčių, prisiminimų, vaizdų, dialogų su savimi... Skamba negarsi „aš“ muzikėlė – kalbamės su savimi. Kai kyla savivertės problemų, deja, ši muzikėlė dažnai būna neaiški ir negatyvi.
© Shutterstock nuotr.

Pristatome Christphe Andre knygos „Netobuli, laisvi ir laimingi“, kurią išleido leidykla „Tyto alba“, ištraukas.

******************************

Kai žmogus sako, kad jam į ką nors
nusispjaut, vadinasi, jam nenusispjaut.
Henri de Toulouse-Lautrec

Kalbėtis su savimi – ne tik vaizdinys

Platonas sakė, kad „mąstyti – tai kalbėtis su savimi“. Taigi mūsų vidinis gyvenimas susideda iš daugiau ar mažiau aiškių vaizdų, įspūdžių, emocijų ir minčių, kuriuos sau kuriame. Kadangi atsako nėra, pamažu įprantam nesistengti suteikti konkrečios formos šiems proto produktams, kurių ir siuntėjai, ir gavėjai esam mes patys. Ar nevertėtų panagrinėti to neaiškaus murmėjimo ir vidinių šnabždesių?

Savivertės sutrikimų atveju paprastai pastebima, kad dalį mąstymo sudaro niūrių ir pasidavėliškų minčių gromuliavimas. Negatyvių, miglotų, skurdžių, pasikartojančių minčių. Jų poveikis nesmarkiai niokojantis, tad paprastai dėmesio joms neskiriam. Iš jų išsivaduoti pavyksta tik prasiblaškant – skaitant, žiūrint televizorių, – kad užpildytume protą kitkuo arba tuštuma, kuri, apskritai imant, mažiau kenksminga.

Valandėlėmis, kai įsijungia psichikos automatizmas bei vidinių būsenų ir sąmonės autopilotas, mes iš tiesų negalvojam, o murmam sau. Neaiškūs siekiai, kuriuos vadinam „projektais“.

Miglotas gromuliavimas, kurį vadinam „mintimis“. Bėda, kad šis neaiškus murmesys atlieka daug svarbesnį vaidmenį, negu iš pirmo žvilgsnio atrodo: jis lemia didelę dalį pasitenkinimo savimi, nuotaikos, ryžto veikti ir ko nors atsisakyti. Lyg piktavalis ir kenkiantis naminukas, tupintis ant peties ir skatinantis veikiau inkšti negu veikti, veikiau pasiduoti negu žengti pirmyn.

Atsikratyti sumišusio sielos murmesio

Apie tarpinėje erdvėje klaidžiojančias mintis – nei valingą išeities ieškojimą, nei aktyvų projekto kūrimą – filosofas André Comte-Sponville’is rašo kaip apie „sumišusį sielos murmesį“. Tiksli ir graži formuluotė. Išsiaiškinti šį sumišusį murmesį, iš tiesų juo pasinaudoti (o ne iškęsti), paversti savo mintį įrankiu, kai patys esam jos objektas, anaiptol nėra savaime suprantamas dalykas.

To nedarom vieni, nebent retai. Nes nežinom kaip. Nes mūsų niekada nemokė. Beje, reta, kad žmogus kalbėtųsi su savimi. Kadaise tai buvo veikiau beprotybės, o ne išminties požymis – taip elgėsi vien pamišėliai.

Šiandien tokią sceną galime dažnai pamatyti gatvėje, tik tie žmonės kalba įsispraudę į ausį mobiliojo telefono ausinę. Dažnai norėdami išmokti kalbėtis su savimi kreipiamės į psichoterapeutą. Ne vien tam, kad kalbėtume apie save, bet ir, priešingai negu mano daugelis, kad kalbėtumės su savimi.

Man regis, psichoterapinis darbas būna paveikus labiausiai dėl to, kad reguliariai einama susitikti su kitu žmogumi, kurio darbas – skatinti mąstyti apie save. Kuris padeda atsikratyti sumišusio murmesio, apytikslių svarstymų, įpročių, sustabarėjusių minčių, tapusių mums kasdienybe. Kuris padeda mąstyti, tai yra ne gromuliuoti neaiškias mintis, o sudaryti sakinius, įvardyti žodžiais, vadinasi, konkretinti miglotus pojūčius ar nuojautas.

Tyrinėti, kaip atsirado mus kamuojantys sunkumai, kodėl jie išlieka, ką apie juos sau sakom. Taigi, po pratybų, – jei psichoterapija vyko sėkmingai, – mūsų autorefleksijos gebėjimai būna padidėję. Šioje srityje, kaip ir kitose, reikia neviršyti dozės. Be savęs, yra ir kitų būtinų apmąstymo temų.

Nesibaigianti psichoterapija gali paversti apsėstais savimi. Tačiau sėkminga psichoterapija suteiks vertingą gebėjimą palaikyti dialogą su savimi. Tiesa, galima – tai dažniausias atvejis – apsieiti ir be psichoterapeuto.

Menas kalbėtis su savimi

Santykis su savimi nuo seno buvo nagrinėjamas filosofijos arba dvasingumo mokyklų. Pirmieji į tai ėmė gilintis filosofai stoikai Epiktetas ir Markas Aurelijus, Seneka taip pat paliko kūrinių, kuriuose aprašo pastangas išsiaiškinti savo mintis ir nuraminti sielą.

Vėliau krikščioniški mąstytojai, pavyzdžiui, šv. Augustinas „Išpažinimuose“, ėmėsi šios užduoties siekdami to paties tikslo – pagerinti save, bet kitaip: paklūstant dieviškajai valiai. Tuomet vyravo katalikiškoji dvasinių pratybų tradicija, garsiausios iš jų – šv. Ignaco Lojolos.

Jis rašė: „Pati dvasinių pratybų sąvoka apima įvairius būdus tyrinėti savo sąmonę, taip pat medituoti, kontempliuoti, mintyse ir balsu melstis bei plėtoti visą kitą dvasinę veiklą, kaip bus pasakyta toliau. Iš tiesų, kaip pasivaikščiojimas, ėjimas ir bėgimas yra kūno pratimai, taip ir sielos ruošimas bei nuteikimas [...] yra dvasios pratimai.“

Kai žmogus pats pamėgina atlikti šiuos pratimus, kad ir koks būtų kontekstas – pasaulietinis ar dvasingasis, – padaro tris išvadas:

1) iš pradžių tai labai, stulbinamai sudėtinga;

2) to galima išmokti, yra taisyklės;

3) tai yra naudinga.

Atlikite eksperimentą. Štai, pamėginkit: padėkit knygą ir pradėkit galvot apie ką tik norit. Pavyzdžiui, kaip vaikai – sukalbėkit maldelę ko nors prašydami arba kam nors dėkodami. Arba pamąstykit, ką norėtumėt daryti su savo gyvenimu. Stenkitės sieti žodžius, konkretinti mintis, neapsistokite vien prie miglotos, neaiškios intencijos. Nesistenkite „mąstyti apie...“ – iš tiesų tai darykite.

Pastebėsite, kad pratimas daug sudėtingesnis, negu atrodė. Kad mintys klaidžioja arba ieško išorinės atramos. Kad būtų daug paprasčiau, jei kas nors užduotų jums klausimus ir verstų patikslinti savo mintis. Ir švelniai bei nuolatos jus grąžintų prie to paties apmąstymo, užuot leidęs mintims klaidžioti ir galvoti apie šimtus įvairiausių dalykų.

Nieko nuostabaus, kad sudėtinga, – juk iš tikrųjų niekada to nedarom. Be paliovos kalbamės su savimi, bet visada neaiškiai. Paviršutiniškas ir stereotipiškas plepėjimas, minčių gromuliavimas, paliekamas savieigai...

Kas gali mums padėti?

Susitikimai su savimi: dienoraštis ir meditacijos laikas

Daug autorių atkreipė dėmesį į tai, kad dienoraštis, „savęs rašymas“, teikia psichologinę naudą. Tai buvo aiškiai įrodyta žmonių, išgyvenusių traumuojančius arba labai skaudžius įvykius.

Nustatyta, kas paveiku: aprašyti ne vien įvykius, bet ir jų poveikį mums, mintims, emocijoms, taip pat tai, kas šiuos dalykus sieja. Pastebėta, kad rašymas ir galvojimas apie skaudžius įvykius trumpą laiką gali padidinti skausmą ir sužadinti skausmingas emocijas, bet sistemingai tęsiamas šis užsiėmimas duoda naudos.5 Pageidautina, kad pratimas būtų atliekamas nuolat, gal net kasdien.

Beje, neprivaloma rašyti kasdien. Galima kas rytą ar kas vakarą skirti kelias minutes pamąstyti apie save: kas man šiandien nutiko? Malonaus, ne tokio malonaus? Ką sužinojau? Kaip elgiausi su savimi? Su kitais? Ir taip toliau. Suprantama, klausimų sąrašas individualus, nelygu kiekvieno poreikiai, dalykai, kuriais žmogus tiki ar netiki...

Kartą su vienu pacientu sukūrėm metodą, kurį jis pavadino TDRA – „Taip, Dabar, Rytoj, Ačiū“. Kiekvieną vakarą jis po kelias minutes pamąstydavo apie keturis dalykus:

Taip reiškia priėmimą. Leidžiu sąmonėje iškilti viskam, kas šiuo metu vyksta mano gyvenime, – įvykiams ir savo reakcijai į juos, – priimu visa tai neskubėdamas vertinti nei reaguoti.

Dabar reiškia „ką gi daryti dabar, šią minutę, kai kyla šios mintys ir emocijos?“ Nurimti, pamąstyti, liautis gromuliavus tas pačias mintis.

Rytoj reiškia tai, ką noriu daryti ryt (situacija ir mano reakcija).

Ačiū yra trumpa padėka už tos dienos akimirką, žodžius ar poelgį, kurie buvo malonūs (toliau dar kalbėsim apie šį pratimą).

„Sukurti“ pratimai, kaip ką tik aprašytasis, turi privalumą – supaprastina veiksmą, nes suteikia jam struktūrą. Ir verčia mus išsklaidyti savo intymios patirties sumaištį, įspūdžių, vaizdų, neaiškių jausmų ir miglotų minčių darinį. Atliekant šiuos pratimus visada rekomenduojama aiškiai formuluoti sakinius, klausimus, atsakymus...

Tai atrodo naivu, bet pastangos formuluoti sakinius miglotas mintis paverčia konkrečiomis, vadinasi, iš nepanaudojamų daro panaudojamas. Žodžiai kuria tikrovę ir suteikia jai pavidalą.

Jeigu vaikystėje jums ką nors iškrėtus ar suklydus sakydavo: „Tu visai niekam tikęs! Kuo aš nusikaltau Dievui, kad mano vaikas toks kvailas!“, poveikis tikrai buvo kitoks negu pasakius: „Prašau tavęs, būk dėmesingesnis! Pamėgink lėčiau, pamatysi, geriau seksis.“ Formuluočių poveikis savivertei yra reikšmingas, nes jos mus emociškai sužadina.

Patys garsiausi rašytojai taip pat atlikdavo „savęs rašymo“ pratybas.

Tačiau ėmęsi to patys netrukus pastebėsime, kad įvardijimo procesas, tai yra dienoraščio rašymas, yra ir nuolankumo pratybos – kartais jos atveria minčių tuštumą, ar veikiau – originalumo ir turinio stoką.

Kartais, kai pagauna akimirkos emocija, atrodo, kad kilo „geniali mintis“. Skirkim kelias minutes jai išreikšti sakiniu arba užrašyti popieriuje, ir jau nebebus tokia geniali. Skausminga? Be abejo.

Ar verčiau visą gyvenimą puoselėti iliuziją, kad, jei tik būtume pasistengę, galėjom tapti didžiu protu ar didžiu filosofu? Ginčytinas dalykas... Bet kaina, kurią tenka mokėti (nusivylimas menamais savo literatūriniais gabumais ar genialiais bruožais), ne tokia jau didelė, palyginti su nauda: mintys tampa aiškesnės ir turiningesnės. Nenaudinga savivertę puoselėti melagingomis iliuzijomis dėl savo gabumų.

Kada atlikti šiuos pratimus?

Visos filosofijos ar dvasingumo mokyklos pataria skirti joms ypatingą laiką, geriausia ryte arba vakare. Ryte atsikelti keliom minutėm anksčiau, pakvėpuoti atidarius langą ir pasikalbėti su savimi. Vakare, užuot griebus į rankas knygą ar žurnalą (blogiausia – drybsoti prie televizoriaus), prigulti ir apmąstyti praėjusią dieną pasirinktais aspektais...

Prisimenu psichoterapijai pritaikytos meditacijos praktikos stažuotę Šveicarijos kalnų ramybėje, kurioje dalyvavau su dvidešimčia kolegų iš įvairių Europos šalių. Vienas labai naudingas nurodymas – po kolektyvinės vakaro meditacijos mums patarė iškart eiti į kambarius ir nebekalbėti, neskaityti, neskambinti, nerašyti... iki kito ryto. Vadinasi, reikėjo... nieko nedaryti, mąstyti, medituoti.

Pirmą vakarą visi buvo šiek tiek sutrikę. Visai paprastas nurodymas padėjo man savo kailiu patirti (ne vien intelektualiai, nes taip ir galvojau), kaip smarkiai kasdienybės „blaškikliai“ atitolina mus nuo savęs – kalbėti, skaityti, žiūrėti televizorių arba klausyti muzikos gali būti būdas vengti ramaus ir nuolatinio mąstymo apie save. Po šios stažuotės, be kitų naudingų dalykų, man liko įprotis nuolat atlikti šį pratimą – atsigulus į lovą medituoti prieš miegą, automobilyje arba virtuvėje ne visada įjungti radiją, viešajame transporte ne visada kibti į knygą...

Turime įgauti arba atgauti įprotį atviromis akimis žvelgti į savo gyvenimą. Kovoti su pagunda į grandinę jungti įvairią veiklą, mintis, sumanymus.

Reikia išsilaisvinti iš šių grandinių. Bent retsykiais (kai kurias iš jų patys pasirinkom, o kitos ne tokios ir kenksmingos). Skirti kelias sekundes pamąstyti apie tai, ką darėm su savo gyvenimo valandomis ar dienomis, kurios praėjo. Išlaisvinti mintis ir pažvelgti iš tolo. Tiesiog stebėti dabarties akimirką, užuot ją išgyvenus užmerktomis sielos akimis.

Ar reikia kalbėti su savimi pozityviai? Psichologinės atmosferos vaidmuo

„Ar gerai sakyti sau pozityvius dalykus? Ar tai nebus saviįtaiga?“ Mūsų, psichoterapeutų, dažnai šito klausiama. Tai iškart primena Émile’į Coué, vaistininką iš Nansi, XIX amžiuje sukūrusį garsų metodą, grįstą įsitikinimu: „Bet kuri mūsų mintis tampa tikra ir gali virsti veiksmu.“

Per paprasta? Atidžiai paskaičius Coué, gali kilti noras jį reabilituoti: atsižvelgiant į tai, kas jo laikais buvo žinoma, jo nuojauta buvo teisinga, ypač dėl nuodingo negatyvaus turinio minčių poveikio. Nors jis akivaizdžiai pervertino nuolat kartojamų pozityvių minčių galią.
Neseniai atliktais tyrimais įrodyta, kad savivertei daro įtaką pasąmonė: pavyzdžiui, kompiuterio ekrane šmėstelintis žodis „aš“, prieš jame pasirodant pozityviems epitetams (drąsus, simpatiškas, protingas...), pakels pasąmoninę tiriamųjų savivertę ir padarys juos atsparesnius kritinėms pastaboms, pavyzdžiui, dėl jų protingumo.

Šie tyrimai neįrodo, kad reikia nepaliaujamai su savimi kalbėtis pozityviai. Neverta iš tokių psichologinių priemonių tikėtis stebuklų. Bet kadangi keistis labai sunku, verčiau nė vienos neignoruoti. Mūsų dienomis dar nėra „stebuklingo“ savivertės gydymo būdo, tad patartina atlikti kuo daugiau tokių psichologinės ekologijos veiksmų kaip šis (be reikalo neteršti savo minčių). Mano manymu, šie tyrimai įrodo, kokios svarbios savivertei yra „atmosfera“ ir „terpė“.

Psichologinė atmosfera atlieka svarbų vaidmenį. Ją sudaro daugybė pasąmoninių žinučių, iš kurių nė viena nėra itin svarbi, bet metai iš metų, per kuriuos jos kaupiasi, jų poveikis didėja. Jeigu vaikystėje jus žalojo nuolatinės nuvertinančios kalbos, trumputės kasdien kartojamos frazės – netgi visai nepiktos, pavyzdžiui, „palik, aš padarysiu, kitaip vėl bus bėdos“, – kam suaugus tęsti tą patį griaunamąjį darbą?

Visi žinome, kad yra žmonių, šalia kurių gerai jaučiamės, nes jų požiūris į mus teigiamas ir subtiliai išreiškiamas – per mikroasociacijas, susidarančias iš pozityvių mums skirtų žodžių.

Padėdamas pacientams spręsti savivertės problemas, suvokiau, koks svarbus psichoterapijos uždavinys iškelti jų sėkmę, gerus bruožus, pasiekimus. Priskirti jiems nuopelnus tai sukūrus. Visa daryti santūriai, kasdieniškai, neoficialiai.

Nesistengti pakelti jiems nuotaikos, tiesiog duoti, kas jiems priklauso.

Noriu, kad pamažu patys imtų taip su savimi elgtis. Ramiai ir nepabrėžtinai pasidžiaugti tuo, ką padarei gero, atrodo labai ekologiškas būdas pasotinti savivertę. Aiškiai ištarti šiuos sakinius, bent jau mintyse. Nesileisti užkrečiamam konkurencijos. Toliau pamatysim, kodėl „tu esi geriausias“, „tu laimėjai“ ne visada tinka. Geriau rinktis „gerai padarei“, „padarei, ką reikėjo“... Neverta save šlovinti – pakanka pripažinti tai, ką padarei gerai, ir matyti savo gerus bruožus.

Dialogo su savimi ribos

„Dienoraštis padeda man nepasiduoti atšiauriam pasauliui, jam vienam galiu išpasakoti, kas mane liūdina ar slegia. Šis patikėtinis atstoja man daugybę kitų. Tik kyla pavojus, kad jame su žodžiais atsidurs ne tik mano mintys, bet ir sprendimai, jis linkęs atleisti mane nuo gyvenimo, atstoti gyvenimą.“

Šios eilutės – ištrauka iš garsiausio mums žinomo dienoraščio, priklausiusio šveicarui Amieliui, – aiškiai parodo išpažinties sau, o plačiau – dialogo su savimi naudą ir ribas. Įsitikinom, kad naudinga šį dialogą aiškiai plėtoti, bet verta jį kreipti dar ir pozityvia, ne vien kritiška linkme. Tačiau šis mums palaikyti skirtas vidinis monologas turi išstumti minčių gromuliavimą, o ne bendravimą su kitais ir ne veiklą... Dar apie tai kalbėsim.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Gaisro metu Alytuje kritęs zuikis atiduotas tyrimams: pirmos žinios iš veterinarų baugina meras: jei tai bus patvirtina, liūdna ne tas žodis (334)

Spalio 18 dieną, t.y. trečiąją milžiniško padangų perdirbimo gamyklos gaisro dieną, Alytaus...

Navickienė: šis balsavimas parodė, kad vienam agrooligarchui ir jo kombainui pasibaigė dyzelis (313)

Seime renkami parašai siekiant inicijuoti pirmalaikius Seimo rinkimus pavasarį. Prie iniciatorių...

JK parlamentarai atmetė Johnsono siūlytą „Brexit“ vykdymo planą (59)

Borisas Johnsonas antradienį pagaliau turėjo progą parlamentui pateikti savo „Brexit“...

Maslobojevas pirmoje pasaulio kikbokso čempionato kovoje pasiuntė varžovą į nokautą (58)

Įspūdinga pergale WAKO pasaulio kikbokso čempionatą Sarajeve, Bosnijoje ir Hercegovinoje, pradėjo...

Šiluma pradeda „galvoti“ apie pasitraukimą iš Lietuvos (9)

Šiąnakt per Lietuvą nusidrieks debesų juosta, bet žymesnio lietaus nesulauksime. Rimstant...

Turintiems didelį darbo stažą – gera žinia iš Seimo (50)

Seimas spręs, ar ne mažesnį kaip 40 metų darbo stažą turintys šalies gyventojau galėtų...

BMW skrydis Vilniuje: rėžėsi į stulpą, jį nulaužė ir apsivertė papildyta (45)

Vėlų antradienio vakarą Vilniuje įvyko avarija. Pirminiais duomenimis, susidūrė du...

Daug ir naudingai žaidęs Kalnietis su „Lokomotiv“ pralaimėjo Belgrade

Belgrado „Partizan“ (4-0) ir toliau žygiuoja Europos taurės varžybose be pralaimėjimų....

Mokslų daktarė įvardijo maisto produktus, kurie stiprina imuninę sistemą, saugo nuo vėžio ir didina vyrų vaisingumą (80)

Pastaruoju metu selenas sulaukia vis daugiau dėmesio. Ir nieko keisto, nes jis yra vienas iš...