Garsi neuromokslininkė: naudos iš mokyklos dabar yra nedaug

Mūsų smegenis reikia išmokyti atmesti nereikalingą informaciją – jos turi funkcionuoti tarsi vandens filtras ir nepalikti nereikalingų faktų aktyviojoje atmintyje. Tačiau kad smegenys galėtų tai daryti, jas reikia treniruoti, o to daryti niekas nenori.

Jei dar nepastebėjote, pastarieji dešimtmečiai priminė tikrą informacinę revoliuciją, atnešusią žmogaus protui daugybę suvokimo išbandymų. Anksčiau nauja informacija buvo gaunama tik iš knygų. Tuomet pasirodė laikraščiai, radijas, televizija.

Šiandien mes gyvename tikroje reklamos epochoje, kai kiekviename žingsnyje mūsų tyko reklaminiai lozungai ir pasiūlymai. Važiuojame autobusu ir žiūrime pro langą, skaitome naujienas socialiniuose tinkluose ar tiesiog vaikštome po miestą. Visur regime šūkius, reklamas ir ryškius paveikslėlius. Iš esmės mums šitos informacijos nereikia, nes jei norėtume ką nors nusipirkti, patys susirastume vietą, kur tai parduodama. O mes, norime to ar ne, vis tiek atkreipiame į tai dėmesį, perskaitome ir nukišame į kažkurią dėžutę.

Ką jau kalbėti apie mūsų lindėjimą internete, žiūrinėjant įdomias nuotraukas ar memus. Visa tai nulemia, kad mūsų smegenys nustoja filtruoti svarbią ir nesvarbią informaciją, nes ji mus pasiekia vienodomis proporcijomis. Kartais nesvarbios informacijos būna netgi daugiau ir ji gali išstumti tai, ką mums vertėtų įsiminti. Būtent dėl to dažnai pamirštame, jog turėjome nusipirkti duonos ar susimokėti už internetą – tačiau įsidėmėjome įdomų anekdotą iš „Facebook“.

Gerai tik vaikams, kurie jau gimė šioje epochoje. Nuo mažens jie yra įpratę skirstyti informaciją, nors turi daug mažiau noro gauti įdomių ir naudingų žinių. Kiekvienos kartos atmintyje lieka vis mažiau informacijos. Tai nulėmė ir švietimo pobūdis. Anksčiau informacija buvo gaunama tik iš mokytojų ir vadovėlių. Dabar nėra paskatos ką nors įsiminti, nes visada galima išsitraukti telefoną iš kišenės ir pasinaudoti internetu.

Naudos iš mokyklos dabar taip pat yra nedaug. Kad ir kaip mokytojai kovotų su išmaniaisiais mokinių telefonais, moksleiviai vis tiek juos nešiojasi. Tačiau informacijos, kurią reikia pateikti, kiekis nuolat auga, nes kiekvienais metais (pažangos dėka) mokslininkai kažką išranda, prasideda ir baigiasi karai.

Kaip tokiu atveju suprasti, ar gavome reikiamų žinių ir ar mūsų intelektas yra pakankami aukštas? Buvo sugalvoti testai, kuriuos reikia atlikti baigus mokyklą. Jie kažkuo yra panašūs į stojamuosius egzaminus, tik per egzaminus žodžiu galima šiek tiek „užkalbėti dantis“ egzaminuotojui ir pademonstruoti savo žinias toje srityje, kurioje jų iš tikrųjų turime. O atliekant testą, reikia tiksliai žinoti, kas kokiais metais įvyko, ir aštrus liežuvis jūsų neišgelbės.

Tačiau ar tikrai visi šie testai gali atspindėti aiškų ir teisingą rezultatą? Kodėl abiturientas, kuris dėl nervų pamiršta kažkokio seniai pasibaigusio karo datą, neįstoja į universitetą, nors pasižymi lanksčiu, kūrybingu mąstymu ir gali daug ką pasiekti? Kodėl teisę studijuoti prestižiniame universitete gauna moksleivis, automatiškai iškalęs pusę vadovėlio ir nepasižymintis itin aukštu intelektu?

Klausimas dėl intelekto, beje, taip pat įdomus. Anksčiau atlikdavau testus, kalbėdavausi su tokiais pačiais psichologais kaip ir aš pati, ir žinojau, kad turiu gana aukštą intelektą. Tačiau neseniai iš JAV gavau rusišką amerikietiško testo versiją. Maža to, kad tame teste skaičiuojamas tavo reakcijos laikas, pusė užduočių buvo gryna matematika. Na, nepatinka man matematika, skaičiuoju tik su kalkuliatoriumi. Taip būna ir tai laikoma normos variantu. Galiausiai testas parodė, kad mano intelekto koeficientas yra žemesnis nei vidutinis. Laba diena.

Teisingas išsilavinimas ir žinios išugdo teisingą žmogų, bet kaip nustatyti, kokių žinių mums reikia, o kurių ne? Iš dalies tai turi nuspręsti pats asmuo, iš dalies – valstybė. Šiuo atžvilgiu amerikiečiai pasirinko labai įdomų ir, ko gero, teisingą kelią.

Egzistuoja baziniai dalykai, kuriuos turi išmokti visi, ir egzistuoja sritys, kurias mokiniai ar studentai renkasi pagal savo būsimą profesiją. Tai reiškia, kad dar mokykloje asmenybė ugdoma 5–7 pagrindiniais dalykais, kurie tikrai išliks jos atmintyje ir bus naudingi ateityje. Kodėl turėčiau mokytis fizikos, jei, pavyzdžiui, dabar nieko iš jos nebeprisimenu ir niekaip nenaudoju jos gyvenime?

Taip, visi tie dėsniai ir fizikiniai reiškiniai yra mūsų gyvenimo dalis, ir mes negalime jų atmesti, tačiau mes jų neprisiminsime. Beje, pamiršau ir daug istorinių įvykių. Kodėl? Nes mokykloje viską mokiausi vienu metu. Tačiau istorija slypi bazinėse žiniose ir jų fone galima studijuoti svarbiausius fizikinius atradimus ir kitas mokslo sritis.

Kitaip tariant, reikia keisti švietimo sistemą ir ją priderinti prie to gyvenimo ir pažangos ritmo, kuriuo gyvena šiuolaikiniai moksleiviai. Priešingu atveju jie ir toliau degraduos savo išmaniuosiuose įrenginiuose, užkimšdami smegenis visokiu šlamštu.