Psichologė Natalija Vytienė:
– Kaip perdegimas jaučiasi „iš vidaus“? Ką jautėte jūs ir kada suvokėte, kad tai tampa problema?
– Viena vertus, perdegimo tema, ypač tarp su žmonėmis dirbančių specialistų, nuolat kalbama, kita vertus, nuolat manaisi „na, ką čia padarysi, toks jau mano darbas“. Man po akimis nuolat pasitaikydavo straipsnių apie perdegimą, bet jie buvo tarsi ne apie mane. Aš gi stipri, aš susidorosiu, sulauksiu savaitgalio, išsimiegosiu ir pataps geriau.
Pastebėtina, kad tuo momentu išvis nėra suvokimo, jog tai, kas vyksta, nėra gerai. Nenori eiti į darbą, nenori atsiliepti telefonu, spręsti kažkokias problemas. Vienintelė sveika mintis, kuri mane aplankė – atrodo, man metas atostogų. Tačiau grįžus po jų įsilieti į darbą buvo dar sunkiau, bet kažkaip įsitraukiau ir tęsiau.
Susimąsčiau greičiausiai tik tada, kai supratau, kad neturiu jėgų net atostogų išmauti – tenorėjau tik gulėti, ir kad telefonas neskambėtų.
Pagalbos kreipiausi, kai supratau, kad pati iš šios situacijos išeities nematau. Dabar jau suvokiu, kad kuo anksčiau pagausi tą momentą, tuo lengviau sau padėti. Jei kartą perdegėte ir kaip nors su tuo susitvarkėte, nereiškia, kad daugiau gyvenime nė karto nepasikartos: didelis projektas, daug pacientų, vaiko gimimas, naujas darbas, savanorystė... viskas, kas mus smarkiai apkrauna, gali išsekinti nervų sistemą.
– Kaip atpažinti, kad artimasis ant perdegimo ribos?
– Fiziologiniame lygmenyje perdegimas pasireiškia nemiga, mitybos sutrikimais, dažnomis ligomis, galvos skausmais. Elgsenos lygmenyje žmogus gali pradėti išgėrinėti kur kas dažniau, daugiau rūkyti, tapti cinišku (arba ciniškesniu), gali pradėti piktai tyčiotis iš žmonių, kolegų, klientų. Arba priešingai, nusivilia savimi kaip profesionalu, nustoja bendrauti ir izoliuojasi. Psichologiniame lygmenyje pakitimai gali atrodyti kaip konfliktai. Žmogus tampa irzliu, jam trūksta kantrybės ir ištvermės ten, kur anksčiau viskas buvo kaip reikiant, arba tampa išsiblaškiusiu, arba nuolat jaučia kaltę ir nerimą. Visiems įvairiai.
Bet jei vienu metu yra problemų ir su miegu, ir visi aplinkui siutina, ir neramu, ir į darbą nesinori – tai perdegimas.
Ir su tuo reikia ką nors daryti. Nes toks mūsų kūno elgesys yra visiškai logiškas – jis ant resursų ribos ir pradėjo kovoti už išlikimą, stengdamasis atsikratyti visko, kas atima energiją. Pirmiausia – darbo.
– Dauguma mūsų tiesiog atsidūsta ir „aria“ toliau...
– Jei nepavyksta atgauti energijos, situacija pamažu prastėja. Laikoma, kad dažniausiai perdega palaikančiųjų profesijų atstovai – gydytojai, pedagogai, psichologai, savanoriai – žmonės, kurie savo profesija pasirinko pagalbą kitiems. Bet pastaruoju metu pasirodė tyrimų rezultatai, kad, tarkim, programuotojai ir IT darbuotojai perdega taip pat kaip ir gydytojai. Taigi, nuo to niekas nėra apsaugotas. Ir tam yra daug veiksnių, iš pirmo žvilgsnio atrodančių menkais ir nereikšmingais, į juos išvis nekreipi dėmesio: darbo monotoniškumas, abejonės, ar tai, ką darai, yra reikalinga, atrodo, kad nuo tavęs niekas nepriklauso... nėra pripažinimo, teigiamo darbo įvertinimo. Dažnai vienu veiksnių tampa griežtas darbo reglamentavimas, nuolatiniai viršvalandžiai, nerealūs dedlainai... nemylimas darbas, kai supranti, kad užsiimi ne tuo ir ne ten. Nėra palaikymo ir supratimo iš kolegų ar vadovybės. Kritika. Nėra tobulėjimo ir galimybės eksperimentuoti, mokytis. Būna, supranti, kad tiesiog trūksta nuosavų resursų – tiesiog neišlaikai atsakomybės svorio.
– Jūs čia ką tik apibūdinote visą mūsų gyvenimą. O kokie šių veiksnių įvardijami dažniausiai?
– Stebėtina, bet dažniausiai mano pacientai įvardija nepakankamą palaikymą darbe. Jei bendradarbiai ir, kas dar blogiau, vadovybė nepalaiko darbuotojo, jam nėra su kuo pasidalyti ir aptarti problemas, nėra tarpusavio supratimo, toks darbuotojas perdega kur kas greičiau.
– Tad kaipgi gelbėtis?
– Šeima. Šeima, draugai ir bičiuliai – jų palaikymas gelbėja. Mes eikvojame daugybę jėgų ir kažkuriuo momentu galime išeikvoti per daug. Nuovargis yra normali būsena: padirbai – pavargai – pailsėk. Nenormalu, kai ši būsena tampa nuolatinė, kai nuovargis lėtinis, kai nespėji pailsėti ir viskas tik blogėja.
Pirmiausia leiskite sau ilsėtis. Pasivaikščioti, padaryti sau ką nors malonaus – net jei tai šiuo metu tiesiog gulėti ant sofos ir nejudėti. Gulkite ir nejudėkite! Jei jus energijos pripildo pirtis, eikite į pirtį. Žvejyba? Tebūnie. Skirkite laiko sau, dažniausiai patariama vieną dieną per savaitę, bet pradėkite bent jau nuo poros valandų ir jas visas atiduokite sau.
Jei daug bendraujate su žmonėmis, pabūkite vieni. Jei daug lindite kompiuteryje, išeikite į žmones, sportuokite, nueikite masažo, meditacijos ar spa procedūrų.
Tuomet svarbu suprasti, kas „suvalgo“ daugiausia energijos. Jei tai nenormuota darbo diena – nuspręskite, kada išeisite namo, ir iš tikrųjų tuomet išeikite. Jei tai konfliktas darbe ar šeimoje – išspręskite jį. Jei kažko norisi ir sau to neleidžiate – leiskite sau tai. O štai jei nugulėjote šonus ant sofos, suvažinėjote į žvejybą, laiku baigėte darbą, o būsena nekinta ar pagerėja tik trumpam – tuomet metas ieškoti specialistų pagalbos. Jis padės išsiaiškinti ir pastebėti tuos veiksnius, kurių jūs nepastebite ar bijote pastebėti.
