Kūdikių įvaikinta dvigubai mažiau
„Teko lankytis Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Ten išgirdau šokiruojančių dalykų – pernai iš šių namų buvo įvaikinta dvigubai mažiau kūdikių. Ar tai normalu? Kol kas negaliu pasakyti, kurioje grandyje yra problema. Tačiau žinau, kad įvaikinimo klausimus sprendžia bent keletas institucijų ir pastaraisiais metais biurokratizmo tikrai padaugėjo. O juk globos namai nėra pati geriausia vieta vaikui bręsti“, - svarstė Seimo narys Paulius Saudargas.
Anot parlamentaro, kaip atsakingai suteikti vaikui galimybę augti šeimoje, turi būti valstybės rūpestis. Tačiau ar būtina, kad ši procedūra būtų tokia ilga? Pavyzdžiui, dėl dabar sukurtų procedūrų įsivaikinti kūdikio iki metų praktiškai neįmanoma, o juk prarandamas labai svarbus vaiko vystymosi laikotarpis. Pagaliau valdiški namai ne visada gali užtikrinti medicinos priežiūrą negalią turintiems vaikams. Būta atvejų, kai Lietuvoje nurašyti vaikai pasiturinčiose įtėvių šeimose visiškai pasveikdavo.
„Kai įvaikinimo procedūra trunka metus ar kelis, vaiko, priversto likti globos namuose, asmenybė be tėviškos globos ir rūpesčio yra negrįžtamai paveikiama. Gal kitose valstybėse taip pat biurokratinis įvaikinimo procesas yra sudėtingas, tačiau ten kitokia paliktų vaikų statistika. Mūsų valstybės prioritetas visgi turėtų būti ištuštinti vaikų globos namus, kurių kai kuriose užsienio šalyse tiesiog nėra. Taigi kurdami biurokratines kliūtis, kurios turėtų apsaugoti vaiką, mes darome jam meškos paslaugą.
Kaip aš supratau, yra dvi skirtingos kamuoliukų eilutės – tėvelių ir vaikučių, kurie į vieną vietą sumetami atsitiktinai. Ir jei jie vienas kitam netinka, tėvai negauna antro pasirinkimo arba jis labai apsunkintas. Gal ir tiesa, kad vaikas – tai ne prekė, ir tu negali jo rinktis, tačiau būna, kad tėvai jaučia – na, ne mano vaikas, arba pats vaikas atstumia tėvus. Ir tuomet šeimai, kuri potencialiai gali įvaikinti, užveriamos durys. Teoriškai antras šansas tarsi yra, bet praktiškai – ne“, - teigė pašnekovas.
P. Saudargas įsitikinęs, kad reikia susitaikyti su faktu, kad Lietuvoje nėra įvaikinimo tradicijų.
„Sutinku, kad užsieniečiai į vaiką žvelgia kitaip – kaip į Dievo siųstą duotybę, kaip į dovaną. Įvaikinimas jiems tarsi misija. Lietuviai ne tokie. Ir nieko čia ne padarysi. Mūsų biurokratinė tvarka tinka labai pasišventusiems žmonėms, kurių pas mus mažai. Jei liberaliau leistume žmonėms pasirinkti vaiką, kitaip tariant, biurokratija ne trukdytų, o padėtų įsivaikinti, galbūt lietuviai daugiau vaikų įvaikintų ir būsimieji piliečiai neišvyktų į užsienį. Taip po truputį atsirastų ir įvaikinimo kultūra“, - svarstė parlamentaras.
Tik 2 moterys įvaikino savo vyrų vaikus
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, pernai įvaikintų vaikų skaičius didžiausias per visą dešimtmetį – įvaikinti 95 vaikai iki 3 metų amžiaus, 13 vaikų – nuo 4 iki 6 metų, 2 vaikai – nuo 7 iki 9 metų. Naujus namus rado 52 mergaitės bei 58 berniukai.
2009 m. pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sutuoktinių vaikus įvaikino 2 moterys. Dažniau vaikus įvaikina sutuoktiniai vyrai. Pernai tokių buvo 54.
„Šiandien pasigirsta nuomonių, kad sutuoktinio vaiko įvaikinimas yra tik formali procedūra ir iš būsimojo įtėvio (įmotės), neturėtų būti reikalaujama sveikatos pažymos, kitų dokumentų, kurie esą nelabai reikalingi ir nieko nekeičiantys, – teigė tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė. - Tačiau dažnai susiklosto situacija, kai asmuo ne visada žino svarbius sutuoktinio gyvenimo faktus, pavyzdžiui, kad jis nemoka alimentų vaikui iš ankstesnės santuokos, visiškai nesirūpina sūnumi ar dukra, slepia teistumą“.
Būtent todėl yra nustatyta tvarka, jog teismas turi patvirtinti, kad sutuoktinis yra atsakingas bei pasirengęs pasirūpinti jo įvaikintu vaiku. Net jeigu jis daug metų jau juo rūpinasi.
Siekiant, kad vaikas nepakliūtų į bet kokias rankas, būsimieji įtėviai ne tik turi surinkti aibę įvairių pažymų. Jų laukia asmenybės analizė, būsto patikrinimas, pomėgių tyrimas, pokalbiai su Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojais ir apie 3 mėnesius trunkantys mokymai. Be to, biurokratinės kliūtys sudaro sąlygas pasitikrinti savo norą – jei tu negali skirti laiko kelioms pažymoms, neturi kantrybės palaukti atitinkamų institucijų atsakymų, neturėsi laiko ir vaiku pasirūpinti.
Norisi kaip geriau, gaunasi kaip visada
Valdininkai pastebi, kad tenka susidurti ir su tokiais atvejais, kai įvaikinęs sutuoktinis, vėliau iširus santuokai, prašo įvaikinimą panaikinti. O juk įvaikinimas yra neatšaukiamas, jis – ne santuoka, kurią, jei ji nesėkminga, galima nutraukti. Tad žmogus, ruošdamas dokumentus įvaikinimui, esą turi galimybę dar kartą apmąstyti ateities įsipareigojimus, prisiimamą atsakomybę visam gyvenimui.
Tokį biurokratizmą pateisinantį atsakymą iš Vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnybos gavęs Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius savo bloge teigia, kad daugybė pažymų, kurias tenka pristatyti netgi norint įsivaikinti savo sutuoktinio vaiką, kuris nebeturi biologinio tėvo, kvepia dirbtiniu biurokratizmu, o ne valstybės deklaruojamu realiu rūpesčiu vaiku.
„Visų pirma, man dideles dvejones kelia valdžios „rūpestis“ įvaikintojo ir vaiko sveikata. Kam reikia tikrinti vaiko sveikatą prieš įvaikinimą? Jei vaikas sveikas – ačiū Dievui. Jei vaikas serga – tai gerai, kad juo bus kam pasirūpinti. Įvaikintojui reikia pereiti dar sudėtingesnę medicininę apžiūrą. Panašiai vargsta pareigūnais norintys tapti asmenys.
Galų gale, reikalaujama daugybės kitų pažymų, iš kurių viena – pažyma apie šeimos sudėtį. Tokias pažymas išduoda Gyventojų registras. Bet kodėl registru negali tiesiogiai pasinaudoti vaiko teises saugantieji biurokratai? Jei jau registras valstybinis. Nes priešingu atveju tenka lėkti su mašina, rasti kur nors vietą tai mašinai (jei ją turi), gaišti brangų laiką atsiprašant iš darbo (jei neišleidžia, tenka imti atostogas) ir dar sumokėti nuo 10 iki 20 litų vien už šią pažymą. O tokių pažymų – ne viena“, - rašo D. Radzevičius.
Anot valdininkų, Lietuvos įstatymuose nėra numatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pati galėtų gauti pažymas apie asmens gyvenamąsias patalpas ir kitus dokumentus, reikalingus asmeniui, norinčiam įvaikinti.
Pats asmuo turi pateikti ir Registrų centro pažymą apie gyvenamąsias patalpas, nes ji parodo, kur gyvens vaikas, kaip bus juo rūpinamasi ir pan. Pats asmuo pateikia pažymą, nes jis gali turėti ir kitokio nekilnojamo turto, apie kurį įvaikinimo atveju informacijos pateikti nereikia.
„Jei jau biurokratizmas neišvengiamas, norisi paklausti, kam ir dėl ko yra deklaruojama e-valdžia? Juk prisipirkusi brangių kompiuterių ta valdžia turėtų naudotis jais ir bent jau kitų valdžios kontorų turimą informaciją apie įvaikintoją galėtų pasiimti pati tuo pačiu elektroniniu būdu. Negi įvaikintojas turi bėgiodamas dar ir filosofuoti apie prisiimamą atsakomybę?
Jei valdžia neva nori pasirūpinti, kad vaikai augtų šeimose, būtų įvaikinami, visų procedūrų esmė turi būti tokia, kad nesąžiningas žmogus negalėtų apgauti, o sąžiningas nebūtų be reikalo apsunkinamas. o dabar – atvirkščiai. Pats pastebėjau, kaip realiai galima apgauti visą šią sistemą“, - įsitikinęs blogo autorius. Taigi lieka retorinis klausimas – ar visas šis atsargumas iš tiesų atlieka savo funkciją?
