Kinkanai – 2,5–4,5 m aukščio lėtai augantys krūmai ar nedideli medeliai. Tačiau jie puikiai gali puošti ir namus – užauga iki 0,5–1,5 m, dovanoja kvapų žydėjimą ir spalvingų aromatingų vaisių.
Plona, glotni jų odelė saldžiai kvepia ir yra valgoma kartu su minkštimu – tai retas atvejis tarp citrusinių vaisių. Kinkanai (citrinvaisiai) – dietinių skaidulų ir vitamino C šaltinis. Tad yra mėgstami ir populiarūs, su džiaugsmu auginami namuose, tinka bonsams kurti. Vazonuose veši apie 10 metų ir ilgiau.
Kinkanai (Fortunella Swing.) priklauso rūtinių (Rutaceae) šeimos augalų genčiai, kilę iš Pietryčių Kinijos, nuo seno auginami ir Japonijoje. Paplitusios kelios šių visžalių citrusinių augalų rūšys: saldieji (F. crassifolia), mandarininiai (F. hindsii), japoniniai (F. japonica), kiaušininiai (F. margarita, sin. Citrus margarita Lour.) ir kriaušiniai (F. polyandra) kinkanai.
Jų lapai tamsiai žali, blizgantys. Žiedai skaisčiai balti, panašūs į citrinmedžių, auga po vieną ar grupėmis lapų pažastyse. Vaisiai irgi vadinami kinkanais – citrinvaisiais. Į Europą 1846 m. juos atvežė Robertas Fortunas (Robert Fortune). Kinkanai iš pradžių buvo laikomi citrinmedžių (Citrus) genties rūšimis, o 1915 m. išskirti į atskirą gentį, kuri Fortuno garbei pavadinta Fortunella.
Žydėjimas. Žiedai balti, smulkūs, iki 3 cm skersmens, maloniai kvepia. Žydi liepos–rugpjūčio mėn. apie 5–7 dienas arba po ramybės meto pavasarį. Praėjus 2–3 savaitėms po pirmojo žydėjimo, medelis gali pražysti pakartotinai. Žiedai dvilyčiai, būdinga kryžmadulka, bet gali būti ir savidulkiai (veisliniai augalai).
Kinkano žydėjimą namų sąlygomis, kaip ir kitų citrusinių augalų, galima ir reikia reguliuoti. Vaisiai sunoksta gruodžio–sausio mėn. ir ant augalo išsilaiko pusę metų ar net visus metus. Tad vienu metu augalą gali puošti ir žiedai, ir vaisiai.
Platus pasirinkimas
Selekcininkai sukūrė nemažai tarpgentinių ir tarprūšinių kinkanų hibridų, taip pat paplitę ir natūralių rūšių augalai. Kalamondinas – mandarino ir kinkano hibridas, sukurtas Kinijoje, puscitrinė – žaliosios citrinos ir kinkano, oranžekvatas – mandarino ir kinkano, citrumkvatas – trilapės citrinos ir japoninio kinkano, citriankvatas – trilapės citrinos, apelsino ir japoninio kinkano hibridai, ir t.t.
Populiarios kinkanų veislės: ‘Marumi‘, ‘Nagami‘, ‘Fukuši‘. Gautų hibridų vaisiais, jų skonis ir spalva bei medelio forma skiriasi.
Pas mus dažniausiai prekiaujama kiaušininių kinkanų (F. margarita, sin. Citrus margarita Lour.), kilusių iš Pietryčių Kinijos, dekoratyviais apie 0,5 m aukščio krūmeliais ar medeliais.
Lapai smulkoki, žiedai balti, labai kvapūs. Išsiskiria ryškiai oranžiniais, pailgais vaisiais (2–3 cm ilgio ir 2–2,5 cm skersmens), sudarytais iš 4–5 skiltelių, išaugina po 2–5 sėklas. Žievelė saldi, minkštimas rūgštus.
Mandarininiai kinkanai (F. hindsii) – žemaūgiai (0,5–0,7 m), nedidukais lapais. Vaisiai oranžiniai arba raudonai oranžiniai, apvalūs, 1,5–2 cm skersmens, saldžiai rūgštaus malonaus skonio, valgomi su žieve. Minkštimas nėra labai sultingas, sudarytas iš trijų skiltelių. Derlius – 15–100 vaisiukų per metus, nelygu augalo amžius ir dydis. Kilę iš Pietryčių Kinijos.
Kriaušiniai kinkanai (F. polyandra) – žemaūgiai (0,5–0,7 m), odiškais visžaliais lapais. Vaisiai auksinio oranžo spalvos, kontrastuoja su minkštimo spalva, kriaušės formos, truputį didesni už mandarininių kinkanų vaisius. Augalai kilę iš Malaizijos pusiasalio ir Pietryčių Kinijos.
Japoniniai kinkanai (F. japonica Thunb.) – neaukšti medeliai, sunokina mažučius (2,5–3 cm skersmens), apskritus, kiek pailgus apelsinų spalvos vaisius. Jų minkštimas rūgštus, o žievelė saldi. Dažniausiai sudaryti iš 4–7 skiltelių, išaugina 2–3 sėklas.
Saldieji kinkanai (F. crassifolia) auginami rečiau.
Labiau paplitę kiaušininių ir japoninių kinkanų hibridai. Vaisiai apvalūs, geltonai oranžiniai, vidutiniškai sultingi, minkštimas rūgščiai saldus, žievelė saldi. Sėklų turi mažai.
Kalamandinai (Calamondin) – kinkano ir mandarino hibridai (Fortunella x Citrus reticulata). Panašūs į mandariną, sunokina apvalius geltonai oranžinius vaisius. Medeliai žemaūgiai, nestambiais, visžaliais, ovalios formos lapais. Auga greitai, gerai šakojasi, nereiklūs. Žydi visus metus baltais, pavieniais, kvapiais žiedais.
Auginimas kambariuose
Kinkanai, palyginti su kitais citrusais, turi daugybę privalumų: auga tankiai, gausiai šakojasi ir išaugina gražų kuplų vainiką nedidukais visžaliais lapais, žydi kvapiais baltais (kartais su švelniai rožiniu atspalviu) žiedais ir nuolat dera.
Vaisiai aukso geltonumo, oranžinės ar ugninės oranžinės spalvos, kiaušinio, ovalios ar apskritos formos. Kiek rūgštokos sultys ir pikantiškas odelės saldumas sudaro labai aromatingą ir gaivų skonio derinį.
Kad dekoratyvus kinkano medelis augtų kompaktiškas, sodinamas į ne per didelį vazonėlį.
Namų sąlygomis medelis užauga iki 1,5 m. Augimo periodas prasideda balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje ir trunka apie 30–50 dienų, nelygu aplinkos sąlygos. Skirtingai nuo kitų citrusinių augalų, suaugę kinkanai turi vieną augimo periodą, o jauni augalai – du, paauga apie 6–10 cm.
Priežiūra. Kinkanų priežiūra – kaip ir kitų citrusinių. Mėgsta šviesią ir saulėtą vietą bei drėgną aplinką. Vasarą medelį geriausia laikyti tokioje vietoje, kad kristų išsklaidyta saulės šviesa. Žiemą, priešingai, reikia tiesioginės saulės šviesos, vazonėlį su augalu dera statyti ant pietinės palangės.
Kinkanai vasarą mėgsta šilumą (25–28 oC), o žiemą – vėsesnę (15–18 oC) aplinką. Kai patalpoje būna 4–8 oC šilumos, augalai ilsisi, o pailsėję gausiau žydi pavasarį. Kinkanai nemėgsta vietos pakeitimo, juos galima pasukti ne daugiau kaip 10 oC laipsnių kampu. Pavasarį nereikalingus šoninius ūglius reikia išpjauti, paliekant ant kiekvienos šoninės šakelės ne daugiau kaip 3–4 jaunus ūglius.
Vasarą kinkanai labai gerai jaučiasi lauke. Tik reikia apsaugoti nuo perkaitimo dieną, o naktį nuo vėsos. Žiedpumpurių formavimosi, žydėjimo ir derėjimo metu augalams optimali oro ir substrato temperatūra turi siekti 15–18 oC. Mėgsta drėgną aplinką.
Laistyti geriausia minkštu vandeniu, neleidžiant augalui užmirkti ar substratui perdžiūti. Neperlieti, iš indelio išpilti vandens perteklių, kad neužmirktų šaknynas, nes gali pradėti pūti. Nuo šalto vandens gelsta ir krinta lapai. Būtina dažnai apipurkšti, ypač žiemą, kai aplinka sausa ir šilta, šluostyti lapus drėgna kempinėle arba nuprausti augalą po kambario temperatūros dušu. Laikant vėsiau derėtų laistyti retai.
Tręšimas. Augimo metu pavasarį tręšiama 0,2 proc. kompleksinių trąšų su didesniu azoto kiekiu tirpalu, o derėjimo metu – 1–2 kartus per mėnesį 0,2 proc. kalio trąšų tirpalu (20 oC) arba kompleksinėmis trąšomis su daugiau kalio ir mikroelementais. Kad lapai būtų sodriai žali, šiems augalams labiausiai reikia geležies ir magnio.
Dauginimas. Kinkanai dauginami vegetatyviai – auginiais, atlankomis ir skiepijant arba sėklomis. Sėjinukai, išauginti iš sėklų, nepaveldi tėvinių savybių, vėliau pradeda derėti. Dauginimas sėklomis naudojamas tik selekcijoje, norint išvesti naujų veislių, ir dauginant poskiepius. Auginant kinkanus kambaryje, geriausia dauginti sumedėjusiais ar pusiau sumedėjusiais auginiais ir skiepijant. Vegetatyviai padauginti augalai pradeda derėti 2–3 metais.
Pavasarį, balandžio–gegužės mėn., dauginama sumedėjusiais auginiais arba nuo birželio vidurio iki liepos vidurio – pusiau žaliaisiais auginiais. Substratas ruošiamas iš durpių ir smėlio (2:1). Auginiai šaknijasi sunkiai ir ilgokai, todėl patartina naudoti hormoninius preparatus ir išlaikyti 25 oC aplinkos temperatūrą.
Gyvašakės susmaigstomos į substratą, apdengiama polietileno plėvele arba stiklu. Augalai pražysta maždaug po trejų metų. Galima dauginti sėklomis, kurias subrandina vaisiai. Jos išimamos iš minkštimo ir laikomos 2–3 dienas, kad apdžiūtų. Paskui sėjamos į vazonėlį ar dėžutę su durpių ir smėlio (3:1) substratu. Pasėjus lengvai užbarstoma tuo pačiu substratu, truputį apipurškiama vandeniu.
Vazonėlis apdengiamas polietileniniu maišeliu. Sėklos daiginamos 21 oC temperatūroje. Vėliau liejama kas 7–10 dienų į vazonėlio lėkštutę, kad substratas sudrėktų. Kasdien apdangalas nuimamas, pravėdinama. Kai pasirodo daigeliai (maždaug po 1–2 mėn.), polietileninį maišelį reikia nuimti.
Kai daigeliai pasiekia 5 cm aukštį, jie išpikuojami į atskirus mažus vazonėlius. Paaugusiems daigeliams sutrumpinamos viršūnės, kad galėtų šakotis. Sėjinukai pražysta po 10–12 metų. Į poskiepį įskiepijus ankstyvą veislę, augalas pražysta po 2–3 metų.
Persodinimas. Augalus iki trejų metų amžiaus reikia persodinti kasmet kovo mėn., o didesnius augalus – tik kas 3–5 metus. Mažų augalų negalima persodinti į didesnius vazonus. Naujas vazonėlis turi būti tik 5–6 cm didesnis už seną, nesodinti per giliai.
Tinka specialus substratas citrusiniams augalams arba galima pasiruošti žemių mišinį patiems: iš velėninės (dalies priemolio) ir lapinės žemių, komposto, durpių, perlito ar rupaus smėlio (1:1:1:1) ir trupučio trintos medžio anglies, substrato pH 5,5–6,5. Prieš sodinimą reikia paruošti gerą drenažą (apatinį sluoksnį) iš trintų plytų, o viršutinį – iš smėlio.
Nesėkmės. Esant aukštesnei tesmperatūrai ir trūkstant aplinkoje drėgmės, kinkanus gali pažeisti skydamariai, voratinklinės erkutės, amarai, baltasparniai. Dėl magnio ir geležies trūkumo pagelsta lapai. Lapai būna šviesiai žali, jei trūksta maisto medžiagų arba palieta šaltu vandeniu, laikant patalpoje, kur pučia skersvėjis.
Žiedpumpuriai ir lapai krinta, kai augalams trūksta arba per daug drėgmės. Nauji ūgliai auga silpni, ploni, kai trūksta šviesos arba maisto medžiagų. Lapų galai paruduoja, kai trūksta drėgmės arba per mažai paliejus.
Pražydus pirmiesiems žiedams, jei augalas dar mažas, geriau neleisti žydėti – išskinti.
Seni, 1–1,5 (3) metų amžiaus, kinkanų lapai natūraliai pagelsta ir krinta, išauga nauji žali blizgantys.
