Kai kurie tvarkytojai siūlo tvarkymuisi paskirti 15 minučių ar daugiau tuo pačiu metu kiekvieną dieną ar vakare.
Negrožinės literatūros leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Tobula netvarka“ autoriai Ericas Abrahamsonas ir Davidas H. Freedmanas pateikia įvairiausių pasakojimų ir istorinių pavyzdžių apie tai, kodėl nedidelė netvarka skatina kūrybiškumą ar padeda priimti teisingus sprendimus. O kaip prisiversti tvarkytis namuose?
Raskite laiko susitvarkyti
Atlantoje gyvenanti profesionali tvarkytoja Džudit Kolberg papasakojo tokią istoriją:
– Mane pasamdė moteris, norėjusi, kad padėčiau sutvarkyti biurą. Pasirodžiau biure ir paprašiau papasakoti, ką ji turėjo omenyje. Moteris pradėjo aiškinti, kad nori sutvarkyti popieriaus šūsnis ant stalo, kur ji pageidaujanti sudėti segtuvus, ir kalbėdama ėmė dėlioti daiktus. Paprasčiausiai atsisėdau ir stebėjau. Po valandos biuras buvo sutvarkytas, o aš per tą laiką nepratariau nė žodžio. Moteris apsidairė ir pasakė: „Labai jums ačiū. Jūs – geriausia tvarkytoja pasaulyje.“
Kolberg sako, kad šis atvejis gana kraštutinis. Vis dėlto ir kitomis aplinkybėmis jai teko sutikti žmonių, kurie atrodė norintys ir galintys susitvarkyti patys, bet paprasčiausiai neskyrė tam laiko, kol neatėjo profesionali tvarkytoja.
Kolberg, kurios gana griežta išvaizda ir apranga slepia karštą ir smalsų protą, yra kvalifikuota socialinė darbuotoja ir tiki, kad tvarkytojo poveikis klientui panašus į „kūno sudvejinimo“ reiškinį. Tai – technika, kurią dažnai pasitelkia mokytojai ir gydytojai, dirbantys su specialiųjų poreikių vaikais, sunkiai atliekančiais užduotis klasėje. Užuot padėjęs atlikti užduotį, mokytojas paprasčiausiai tylėdamas stovi šiek tiek toliau nuo tokio vaiko. Dažnai pats žinojimas, kad esi stebimas, leidžia vaikui susikaupti ir atlikti užduotį.
Taigi gali būti, kad žmonėms, kurie kreipiasi į profesionalius tvarkytojus, trūksta ne gebėjimo palaikyti šiokią tokią tvarką, bet motyvacijos skirti tam laiko. Jeigu vaikystėje įpratote vengti tvarkymosi, kol nepriversdavo vyresnis žmogus, ar galite prisiversti skirti laiko šiai veiklai suaugęs? Kai kurie tvarkytojai siūlo tvarkymuisi paskirti 15 minučių ar daugiau tuo pačiu metu kiekvieną dieną ar vakare.
Galiausiai dauguma mūsų gana protingai pasirenkame svarbiausias užduotis ir gana gerai paskirstome laiką, nors mums atrodo, kad ne visada pavyksta. Jeigu jums sunku rasti laiko
tvarkymuisi, gali būti, kad tvarkos palaikymas jums nėra toks svarbus kaip kiti dalykai, vykstantys jūsų gyvenime. Bet jeigu galvojate, kad „kūno sudvejinimo“ technika namų tvarkymo srityje jums praverstų, visada galite paprašyti draugo, kad pastovėtų šalia jūsų, ir pasiūlyti paslaugą mainais, t. y. pasidalyti sutaupytus kelis tūkstančius dolerių.
Išmeskite šiek tiek šlamšto
Neabejojama, kad anksčiau ar vėliau dauguma mūsų privalome išmesti šiek tiek šlamšto iš savo namų. Puikiai išmokome įsigyti daiktus (bent jau Vakarų visuomenėje, o ypač JAV gyvenimas yra grindžiamas kaupimu), bet labai nedaug išorinių veiksnių skatina atsikratyti daiktų, kurie nėra šiukšlės. Didesniame name telpa dau giau šlamšto, bet žmonės dažnai kaupia tol, kol sankaupos ima kelti įtampą ir atsiranda būtinybė kaip nors jas sumažinti.
Kiekvienas, matęs TV laidas, skirtas tvarkymui, žino, kad vienas svarbiausių tvarkymosi elementų – atsikratyti daugybės nereikalingų daiktų. Vis dėlto daugeliui žmonių išmesti sukauptą turtą yra sunku. Profesionalūs tvarkytojai pasirengę šiam pasipriešinimui ir turi įvairiausių technikų jam įveikti.
Kelios gudrybės – priversti klientus sukrauti kuo daugiau daiktų į didžiules kartonines dėžes ar didelius juodus šiukšlių maišus, kuriuos galima atimti iš savininkų rankų, kol šie per sekundę nepersigalvojo, liepti prisiminti, kada daiktas buvo naudojamas paskutinį kartą ir ar jo vėl prireiks.
Viena tvarkytoja teigia, kad jei klientas yra stipriai emociškai prisirišęs prie daikto, kurį ketinama išmesti, ji pasiūlo pasikalbėti su juo tarsi su draugu – taip sugėdintas klientas suvokia, jog kvaila per daug prisirišti prie daikto. Visi tvarkytojai ramina klientus, kad galiausiai atsikratę šlamšto šie bus daug laimingesni.
Bet ar tikrai žmonės nesigailės daiktų, išmestų tvarkos vardan? Vienoje TV laidoje tvarkytojas pasikvietė du šeimos vaikus ir vadovavo kraustant jų didelių sieninių spintų turinį į dėžes. Kai iškilo dvejonių dėl senų mokyklinių rašinėlių, seniai pamirštų stalo žaidimų ir pliušinių žaislų, kartu ant grindų klūpantis tvarkytojas nesiliovė šnekėjęs, kaip bus nuostabu atgauti visą šią erdvę, ragindamas vaikus neabejoti ir kuo skubiau visa tai sukrauti į dėžes.
– Kaip puiku, – spinduliavo motina, užėjusi į kambarį pasidžiaugti. Nepaisant to, vaikai akivaizdžiai negalėjo atsiplėšti nuo daugelio daiktų galbūt dėl rimtų priežasčių. Ar nesusijaudintų bet kuris vidutinio amžiaus žmogus, radęs vaikystės piešinius bei šeimos žaidimą Candyland ir galėdamas perduoti juos savo vaikams?
Iš tiesų tvarkos vardan išmetama įvairiausių nuostabių, vertingų ir naudingų daiktų. Beveik visi žmonės, sulaukę keturiasdešimties, yra skausmingai pagalvoję, kad jų vaikystėje kauptų kortelių su beisbolo žvaigždėmis, komiksų ar Barbių rinkiniai šiandien būtų verti didelių turtų, neskaitant brangių prisiminimų.
Sunku stebėti aukcioną Antiques Roadshow, kuriame puikūs iš palėpių ištraukti daiktai įvertinami didžiulėmis sumomis, net nesvarstant, ką kieno nors proproseneliai mąstė, tvarkydami namus. Neišvengiama, kad kai kas, ką išmetame šiandien, yra prarastos ateities brangenybės. Tad kaip nuspręsti, ką išmesti, o ką pasilikti?
Tvarkytojai primygtinai siūlys daug ko atsikratyti, dažnai šį patarimą grįsdami tuo, kad jei nenaudojote daikto metus, jis jums nenaudingas. Bet tai kvaila; sekdami šiuo patarimu neteksite turto, kuris ilgainiui pasirodys neįkainojamas, pavyzdžiui, pamėgtas saksofonas, paveldėta kėdė, kuriai šiuo metu neradote vietos, dujų generatorius, galbūt labai praversiantis po trejų metų. Geriau remtis ne naudojimo dažnumo kriterijumi, o potencialia verte ir galimybe pakeisti daiktą.
Net jei šūsnį „Sportininkų mėgėjų asociacijos vadovų“ vartote kartą per metus, naujų gauti yra lengva, tad kodėl jų neišmetus? Iš dalies problemą lemia tai, kad žmonės tvarkymąsi suvokia kaip globalų projektą, kurio tikslas – visiškai pašalinti netvarką. Taip iš karto neteksite didelės dalies turto, kurio vėliau galite labai pasigesti. Ar nevertėtų atsikratyti tik tiek, kad atsirastų pakankamai erdvės bei tvarkos, ir tik tų daiktų, kuriuos nesusimąstydami priskirtumėte šiukšlėms, kai reikia jas atskirti nuo vertingo turto?
Galiausiai tik namuose galima išlaikyti truputį sentimentalios netvarkos. Džonas Steinbekas ir Teksaso universiteto tyrinėtojai įrodė, kad mūsų asmenybės paprastai geriau atsiskleidžia būtent netvarkoje. Negailestingai atsikratydami natūraliai aplink susikaupiančių daiktų ir skrupulingai sudėliodami likusius, tam tikra prasme tvarkome savo tapatybę. Tiesa yra tokia – mes visi esame šiek tiek netvarkingi ir todėl įdomūs.
