Mes draugaujame jau 1,5 metų. Ji ištekėjusi jau 8 metai, be vaikų, bet, kaip ji pati sako, nelaimingai ir norinti skirtis su vyru. O aš oficialiai išsiskyręs 1 metai ir turiu 2 vaikus. Sūnus su manimi, o dukra - pas buvusią žmoną. Kartu negyvenu jau 3 metai. Mūsų amžiaus skirtumas - 11 metų. Aš esu vyresnis. Per tą laiką kai mes esame kartu tarp mūsų visą tą laiką liepsnojo ir tebeliepsnoja labai karšti jausmai... Ji be proto nori būti su manimi!!! Ir aš be proto dėl jos.
Jau ne kartą su ja yra kalbėta apie jos skyrybas su vyru. Ji savo vyrui irgi yra sakiusi apie tai. Bet bėda tame, kad ji yra labai jautri ir negali visko išsakyti ką galvoja ne tik vyrui, bet ir savo tėvams. Beje, jos tėvai, ypač mama, yra labai religingi ir senų pažiūrų... Ir kiek draugė yra man pasakojusi, kad man ji atsiveria daugiau nei savo mamai. Nes mama jos daug kur nesupranta ir dėl noro skirtis su vyru, ir kitose situacijose. Ar joje yra kažkoks blokas uždėtas ar aš ją per daug spaudžiau dėl skyrybų. Net nežinau. Aš tikrai ilgą laiką nedariau jai jokio spaudimo, tik laukiau. Bet kai pamačiau, kad kažkaip laikas eina, o poslinkių jokių, tada vis dažniau pradėjau kalbėti apie skyrybas su vyru. Bet kol kas jokių poslinkių. Draugė net nutarė nueiti pas psichologą patarimo ir išsiaiškinti, kad gal kas su ja pačia "negerai".
Ji vienu metu buvo net pati suabejojusi, ar galės išsiskirti su savo vyru. Ir tada ji man parašė kaip ir tai patvirtinantį el. laišką, kad ji neįstengia palikti savo vyro. Aš jai parašiau manau tikrai supratingą laišką. Kad nors man labai sunku tai ištverti, bet aš ją paleidžiu. Bet su prierašu, kad jei ji visgi apsigalvotų aš jos lauksiu amžinai...
Ir po mano atsakymo jai, ji labai panoro su manimi susitikti ir pasikalbėti.
Pokalbio metu supratau, kad ji tą nelemtą laišką parašė labai susijaudinusi, tarsi kažkokio afekto būsenoje. Tiesiog matau, kaip jai labai sunku kalbėti apie skyrybas su vyru ir su tėvais. Bet aš jaučiu ir matau, kaip ji mane myli ir labai nori būti su manimi. Ji priimtų mano sūnų kaip savo ir norėtų su manimi dar bent vieno vaikučio..
Aš ne kartą jos klausiau, ką aš turėčiau padaryti, kad mūsų reikalai pajudėtų iš vietos. Bet ji atsakė, kad ji pirmiausia turi išsiaiškinti su savo vidumi, kad ir su psichologo pagalba.
Patarkite prašau, kaip aš turėčiau elgtis šioje situacijoje? Aš tikrai noriu būti su ja ir padaryti ją LAIMINGA. Ar man ir toliau laukti ar imtis kokių nors priemonių?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
Ar laukti, kol ji išsiskirs?
Suprantu, kad laukti jums – įprastas ir patikrintas veikimo būdas. Jūs laukiate jau daugiau kaip metai, ir pasiruošęs laukti amžinai. Turint omenyje, kad jūsų mylima moteris visą tą laiką delsia skirtis, galima įtarti, kad ji pasiruošusi labai ilgai nesiskirti. Jūs atkaklus, ji irgi.
Žinoma, ji savo veiksmų neaiškina atkaklumu. Jos žodžiais, jai sunku palikti kad ir nemylimą vyrą, nes jai baisu kalbėtis su juo atvirai. Ir tėvai jos yra labai konservatyvūs bei religingi- kaip čia jiems pranešti , kad ji nutarė sulaužyti santuoką?
Tačiau jūs norite padaryti ją laimingą. Ir galvojate, kad ji nelaiminga dėl to, kad nepajudina situacijos iš vietos. O jūs manote, kad įstengtumėte ją pajudinti?
Taip, aš manau, kad jūs įstengtumėte tik pakeisti požiūrį į šią situaciją. Tarkime, pamatyti ją šitaip: mes negalime laukti laimės, nes jūs JAU DABAR esate šios moters laimės dalis. Ji JAU DABAR jaučia jums karštus jausmus. Jūs esate jos svajonė ir viltis apie geresnį gyvenimą. Ir jos laimė - tai ir yra ši jos viltis. Beje, visai gali būti, kad jūsų laimė tokia pat- viltis sulaukti šios moters. Tikint, kad jūs padarysite ją laiminga.
O ką tuomet ją sieja su jos vyru? Tik baimė ? Tik įsipareigojimas tėvams bei uošviams?
Man atrodo, kad jos vyras per aštuonis metus tiesiog yra jos pasaulio dalis. Ši dalis nesusijusi su karštais jausmais, tačiau susijusi su saugiu prisirišimu arba bent su tokio saugaus prisirišimo iliuzija. Ir net tik vyras, bet ir vyro tėvai bei jos pačios tėvai- visa tai šiai moteriai gali būti tiek pat svarbūs, kiek ir santykiai su jumis. Taip vaikas, išeidamas iš namų, nešasi su savimi savo mėgstamą žaislą. Pasaulis įdomus bei viliojantis.
Tačiau žaislo namuose nepaliksi. Jis neįsivaizduoja savęs be jo, nes šis žaislas- jo įprastinio pasaulio dalis. Jam tai- didžiulė dalis. Ir šis žaislas nebūtinai yra geresnis už visus kitus. Tiesiog jis yra savas, įprastas, suteikiantis pasauliui stabilumo.
O jūs? Ar jūs negalėtumėte tapti tokia pat šios moters pasaulio dalimi ? Ar jūs negalėtumėte užimti jos vyro ir jos tėvų vietą?
Jūs norėtumėte to. Tačiau turite būti pasiruošęs, kad jei tai ir įvyktų, laimės nepadaugėtų. Juk iš vilties ir svajonės nieko nebeliktų. Liktų realybė. Svajonių išsipildymo metas. Po to patys karščiausi jausmai dėsningai galėtų užgęsti.
Juk žmonės, su kuriais mums saugu, nebūtinai yra tie patys, su kuriais mus sieja karšti jausmai.
O karštus jausmus mums gali sukelti labai nesaugūs partneriai. Kai jūs buvote tik susitikęs su šia moterimi, jūs kaip tik buvote jai toks nesaugus ir geidžiamas vyras. Ir ji ėmė jausti jums savo karštus jausmus. Bet ne todėl, kad jūs užėmėte jos vyro vietą. O kaip tik todėl, kad neužėmėte. Jūs likote savo vietoje- geidžiamo žmogaus, savotiško žiburio tamsoje, į kurią galima judėti, ir tas judėjimas suteikia vilties ir džiaugsmo. O vyras? Jis negeidžiamas, nes šalia, nes įprastas, nes pažįstamas, nes nuvylęs. Jis negali būti jokiu žiburiu. Ar jums verta skubėti patekti į šią vietą?
Jūs galite paklausti : negi taip būna visuomet? Negi tik nepasiekiami žmonės mus užveda, o pasiektiems mes tampame abejingais?
Ne, taip būna ne visuomet. Jei mes į tuos pasiektus žmones kartais nuo karto atsigręžiame, kaip į naujai sutiktus. Jei mes atsiveriame jiems vėl ir vėl. Jie eina šalia mūsų, tačiau netampa įprastais, įgrisusiais ir pažintais. Tai- labai retai pasitaikanti ir reikalaujanti sutuoktinių atsakomybės meilės rūšis. Joje laimė - būsena, kurią gali pasiekti, bet gali ir prarasti.
Tačiau su žmonėmis, kurie šviečia mums priekyje, yra kitaip. Prie tokių žmonių mes amžinai judame, kaip drugelis prie liepsnos. Ir gerai, jei ši liepsna tolsta, o ne sudegina mus. Mes geidžiame jos, ir būtent jos nepasiekiamumas mus amžinai užveda. Tai suteikia mums savotišką skausmo ir laimės mišinį. Tai užburia. Kai kas tai ir vadina laime. Tai- tokia „laimė- viltis“. Jai nereikia didelės atsakomybės- užtenka tik turėti kantrybės.
Ar galite jūs šioje situacijoje padaryti kažką, kad jūsų laimė iš tiesų taptų dažnesne būsena? Kad ji būtų ne liepsna, o atsakinga meilė? Galite, jei suprasite, kokios vietos šalia savo mylimos moters jums neverta užimti. Jei rasite bendrų jus jungiančių tikslų, visai nesusijusių su „būti kartu amžinai“. Ilgai žiūrint vienam į kitą nyksta laisvės jausmas. O žiūrint į vieną pusę atsiranda bendrumas. Tačiau gali sumažėti jausmų karštumas. Taigi, čia kaip ėjimas skustuvo ašmenimis. Nukrypti į abi puses lengva. Kitaip sakant, tokia laimė- atsakingas užsiėmimas.
Kad jis būtų iš tiesų atsakingas, man atrodo, jog jums reikia labai daug ir labai atvirai bendrauti. Pamiršti laimės ilgesį. Ieškoti bendros su šia moterimis krypties, planų bei interesų. O jei tokių neatsirastų, pagarbiai pasižiūrėti į jos santuoką, atmesti mintis ją suardyti, ir pasidžiaugti ta laime, kurią jūs dabar vienas kitam suteikiate.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
