aA
Jei šeimą ištiko krizė, yra kelios išeitys. Viena – išsiskirti. Kartais, tai iš tiesų būna būtina. Tačiau akivaizdu, kad to griebiamasi gerokai per dažnai, pasiduodama mitui, kad po krizės atnaujinti santykius neįmanoma. Žinoma, tai jau kitas kelias. Gerokai sunkesnis. Specialistai tvirtina, kad net patys neperspektyviausi santykiai kartais tampa net labai perspektyviais, ir kad net iš giliausios šeimos krizės išeitis tikrai yra. Svarbiausia - jos ieškoti, sakoma „Šeimos instituto“ pranešime spaudai.
© Shutterstock nuotr.

Papasakosime Jums Ievos ir Tado istoriją. Ji – psichologė, jis – verslininkas. Susipažino prieš 15 metų, susituokė po 2 metų draugystės, dar po dviejų metų susilaukė pirmagimės dukters. Šeima pradėjo byrėti, kai dukrelei suėjo 2 m. Susilaukė antro vaikelio, bet santykiai buvo atšalę. Kurį laiką gyveno atskirai ir atrodė, kad nebeturi nieko bendro. Po 2,5 metų krizės apsisprendė vėl apsigyventi kartu „dėl vaikų“. Abu užaugę nepilnose šeimose, be tėčių, todėl troško, kad jų vaikai turėtų ir mamą, ir tėtį.

Tuo metu prioritetus sudėliojo taip, kad tarpusavio meilės tuštuma neatrodė tiek svarbi, kiek vaikai ir jų gerovė. Nepaisant to, turėjo išmokti bendrauti iš naujo. Tai vertė juos gręžtis vienas į kitą. Jie ne tik įveikė krizę, bet tapo artimesni, nei kada nors anksčiau. Jų namuose vėl gyvena meilė. Bet geriau apie visa tai sužinokite iš pirmų lūpų.

- Koks buvo Jūsų šeimos pradžios kelias – greita pažintis ir santuoka, o gal ilgas draugystės laikas?

Tadas. Susipažinome internetu, per tuo metu tarp jaunimo populiarų pažinčių portalą. Pradėjome susirašinėti, vėliau skambinome vienas kitam. Laukdavome vėlyvo vakaro, kai galėdavome skambinti mažesniu tarifu ir taip bendrauti ilgiau. Aišku, sąskaitos už tarpmiestinius skambučius vistiek būdavo kosminės. Po kurio laiko ryžomės susitikti. Pirmas susitikimas buvo baisokas, bet ir įdomus. Įdomus tuo, kad laukiau tarsi savo žmogaus, kurį pažinojau, juk tiek daug visko buvome vienas kitam iki tol pasakę. Po pirmojo susitikimo norėjosi dar, kaip sakoma, „kartą paragavęs, negali sustoti“.

Draugavome dvejus metus, tuomet susituokėme. Tuokėmės bažnyčioje, nes norėjosi ramaus proceso, o ne „konvejerio“, kur tiesiog „kepa“ naujas poras. Bažnyčia – tai Dievo namai. Anuomet net nesusimąsčiau, kiek daug Dievas duos mūsų šeimai, apskritai, kad Dievą įsileisiu į savo širdį ir kiek visko per Jį atrasime. Dievas suveda visiškai skirtingus žmones, nes tik Jis žino, kas yra mums reikalingiausia, geriausia. Tik Jis mato mumyse tai, kas didingiausia.

Ieva. Mudu su vyru susipažinome prieš 15 metų. Pirmuosius pažinties metus gyvenome skirtinguose miestuose, kasdien valandų valandas kalbėdavome telefonu ir mokėdavome milžiniškas tarpmiestinių pokalbių sąskaitas. Vėliau neapsikentėme matydamiesi tik savaitgaliais, Tadas grįžo į gimtąjį miestą, kuriame gyvenau ir aš.

Kai sutinkame mums įdomų žmogų, galime valandų valandas kalbėtis nepristigdami temų. Kuo daugiau laiko praleidžiame drauge, kuo labiau pažįstame, tuo artimesni jaučiamės. Įsimylėjus atrodo, kad jausmas tęsis amžinai, kad kiekvieną dieną kartu bus taip pat įdomu, kaip draugystės pradžioje.

Draugavome dvejus metus, tuomet susituokėme bažnyčioje. Taip atrodė prasmingiau ir gražiau. Tuomet nelabai suvokėme, kas yra santuokos sakramentas, tiesiog tikėjome, kad meilė tęsis amžinai.

- Krizė šeimoje – tai skamba gąsdinančiai ar atrodo visiškai natūralus dalykas? Kodėl jos šeimose nutinka? Papasakokite savo patirtį – kokius sunkumus teko pereiti, kas iki jų atvedė, kokios priežastys juos sukėlė?

Tadas. Praėjus dvejiems metams po santuokos susilaukėme dukters. Pirmas vaikas – nauji džiaugsmai, sunkumai, išbandymai. Rodos, plaukėme pasroviui. Šeima, darbas, namai... Rutina. Ilgainiui tai tapo monotoniška. Kai kas nors sakydavo, jog krizė šeimoje būna septintais metais, atsakydavau, kad tai nesąmonė, mums taip nebus, nes pažįstam vienas kitą, tikrai taip nebus. Deja, turėjome krizę ir mes. Norėdamas naujesnio, gyvesnio santykio pradėjau dairytis į aplinkines poras. Kaip joms gerai. Va, jos tai gali sau leisti pasilinksminti, neriboti savęs laike ir t.t.

Stebėdamas jas, tolau nuo savo antrosios pusės, nesidalinau tuo, kuo gyvenau, ieškojau su kuo kitu praleisti laiką. Viskas manyje užsidarydavo vos priėjus namų slenkstį. Savo įspūdžiais norėjosi dalintis su bendradarbiais, pažįstamais, daugiau laiko praleisti ten, kur linksma. Vos tik gimus sūnui, išvažiavau geram mėnesiui į kelionę po Azijos šalis, taip palikdamas šeimą vienui vienus. Labiau rūpėjau pats sau, tikėjausi prasiblaškyti. Grįžęs iš kelionės pasakiau, kad noriu skirtis. Nieko daugiau negalėjau pasakyti žmonai.

Ieva. Vyro apsisprendimas palikti mus buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Nelauktas, netikėtas, nenujaustas. Juk gyvenom „normaliai“, nesupratau, kas nutiko. Bandžiau vyrą prakalbinti, įkalbėjau kartu nueiti pas psichologą, tačiau niekas negelbėjo, vyras tiesiog nematė prasmės kalbėti nei su manimi, nei su psichologu. Pasakė tik du dalykus: „aš tau nieko nebejaučiu“, o kiek vėliau – „noriu skirtis“. Laikas bėgo, bet niekas nesikeitė. Gimė sūnus ir neilgai trukus vyras nusprendė išsikraustyti. Kurį laiką gyvenome atskirai ir atrodė, kad nebeturim nieko bendro.

- Ar natūralu, kad šeimos patiria krizes? Krizės jausmas – tai ženklas, kad pamiršome vienas kitą. Geranorišką nusiteikimą vienas kitam įkišome į kišenę ir greičiausiai išsitraukėme priekaištų sąrašą. O kaip jaučiamės, kai mums priekaištaujama? Koks buvo tas atsiskyrimo laikas? Galvoje turėjo suktis galybė minčių, klausimų, kaip tuomet jautėtės?

Tadas. Norėjosi dingti ir būti pačiam sau. Buvo minčių ieškotis kitos antros pusės. Vis pamąstydavau – vėl viskas iš naujo, nauja pažintis, iš naujo pažinti kito žmogaus pasaulį, prie jo prisiderinti... Man ši situacija kažkiek priminė mano tėvą. Kiek save pamenu, augau be jo. Matydavomės tik tam tikromis progomis, kartais vasarą kelioms dienoms pasiimdavo. Gražios šeimos pavyzdžio neturėjau. Savo situaciją mačiau kaip veidrodinį savo tėvo situacijos atspindį. Jis mus paliko, panašiai kaip savo šeimą palikau aš. Rodos, dvejus metus gyvenome atskirai, vis atvažiuodavau aplankyti vaikų. Buvo sunku. Širdį draskė išsiskyrimas su vaikais. Noras būti su jais buvo stipresnis už norą gyventi atskirai nuo šeimos.

Ieva. Tuomet į galvą lindo visokie klausimai. Kas yra santuokinė priesaika, jei iškilus sunkumui mes taip lengvai jos išsižadame? Kas yra santuokos sakramentas? Kokia jo prasmė, reikšmė ir galia? Kas yra meilė ir kokia jos vieta santuokoje? Kokiais būdais ir kiek ilgai turiu kovoti už mūsų šeimą?

Buvo sunku būti paliktai. Nenorėjau priimti vyro atsitraukimo. Mudu su vyru patys augome be tėčių. Nenorėjau, kad ir mūsų vaikai taip augtų. Sunku buvo ir fiziškai, likau viena su dviem dar visai mažais vaikais. Pavyzdžiui, nueiti į parduotuvę būdavo iššūkis. Vienas vaikas vežimėlyje, trejų dukra šalia, judri, nenustygstanti vietoje, ne kartą parduotuvėje ją buvau pametusi. Atrodo, tik žvilgtelėdavau į lentyną, o atsisukusi dukros neberasdavau... Aš dar produktų parduotuvėje nesurinkau, o ji jau ir iš parduotuvės išėjusi...

- Ar kreipėtės pagalbos iš šalies, jei taip, kodėl ir kada taip nusprendėte? Kokios pagalbos sulaukėte, ką tai davė Jūsų tarpusavio santykiams, kaip juos pakeitė?

Ieva. Ieškodama pagalbos radau Išsiskyrusiųjų sielovados centrą „Bendrakeleiviai“. Pradėjau lankyti grupę skyrybas išgyvenantiems žmonėms. Čia sutikau kitus žmones, išgyvenančius skyrybų skausmą. Vieni tik galvojo apie skyrybas, kitiems skaudėjo jau penkerius, dešimt ir net penkiolika metų po skyrybų... Atsimenu, po pirmo susitikimo grupėje buvo baisu vien nuo minties, kad gali taip ilgai skaudėti...

Grupėje jaučiausi esanti tarp žmonių, kurie mane supranta, neteisia, neieško priežasčių. Tai padėjo atsistoti ir pažvelgti į priekį, į ateitį. Priimti, kad esu atsakinga už save, už savo sprendimus ir veiksmus, ir kad ir kaip norėčiau, negaliu priversti kito žmogaus kažką pasirinkti. Praėjo 2,5 metų, kol pajutau, kad galiu gyventi toliau. Galiu vėl džiaugtis, svajoti, eiti į priekį.

Tadas. Atsimenu akimirką, tarsi tai būtų įvykę šiandien, tariau sau, kad nenoriu būti kaip mano tėvas, kuris paliko šeimą, pasirinkdamas „pabėgimo scenarijų“ , bet nesistengdamas pakeisti situacijos, nesistengdamas išklausyti ir suprasti kitos pusės. Tariau sau, kad noriu būti tėvas savo vaikams kasdien, noriu būti pavyzdys savo vaikams, vyras savo žmonai kasdien. Kad būtumėme pilnaverte šeima su savo trūkumais ir privalumais. Tai buvo iššūkis, kurį priėmiau.
Kaip viskas klostėsi toliau, nusprendėte vėl gyventi kartu, ar buvo sunku?

Ieva. Po kiek laiko vyras pajuto, kaip nepaisant jo noro bendrauti su vaikais, nepaisant jo aplinkoje nuolat kartojamų „tu visada vaikams liksi tėtis“, vaikai nuo jo pradėjo tolti. Kartą jis atvažiavo pas mus, o sūnus praėjo pro tėtį nekreipdamas jokio dėmesio. Mes abu užaugome nepilnose šeimose, be tėčių. Ką besakytų žmonės, gyvenimas nepilnoje šeimoje palieka įspaudų.

Mano vyras buvo ir yra geras, rūpestingas tėtis. Būti geru, šalia esančiu tėčiu jam svarbu. Pabandyti iš naujo mes apsisprendėme „dėl vaikų“. Troškome, kad mūsų vaikai turėtų ir mamą, ir tėtį. Tuo metu prioritetus sudėliojome taip, kad mūsų tarpusavio meilės tuštuma ne tiek svarbi, kiek vaikai ir jų gerovė.

Tadas. Jeigu būtų galimybė pakeisti situaciją, tai keisčiau bendravimą su žmona. Daugiau kalbėčiausi, klausčiau, kaip ji laikosi. Juk nepaklausę nežinosim, kaip ir kuo gyvena šalia esantis žmogus. Atrodo elementaru ir paprasta, bet kartu tai tarsi iššūkis – paklausti, kaip gi tu gyveni, brangioji? Manau, kad yra svarbu su savo sutuoktiniu dalintis tuo, kuo gyveni. Per darbų gausybę, rodos, nebepastebi mažų dalykų, kurie pradžioje, kol nauji, džiugina, juos mielai pasakoji savo artimam žmogui. Paskui jie jau tampa pasikartojantys, savaime suprantami, ir lyg nebėra prasmės dalintis tuo pačiu.

Juk ir santuokoje svarbu padėkoti už savaime suprantamus dalykus, tokius kaip indų išplovimas ar marškinių išlyginimas, ar pietų paruošimas, ar padėka už mažą maisto lauknešėlį, kurį darban suruošė tavo žmona. Dovanos stiprina draugystę, jos yra mūsų padėka. Tada sutuoktinis jaučiasi pastebėtas ir tai veda prie didingesnių dalykų – prie gilesnio antros pusės pažinimo ir didesnio artumo.

Viskas prasideda nuo mažų žingsnelių, kol vėl išmokstame kartu vaikščioti po santuokos labirintus. Mes mokėmės iš naujo gyventi kartu. Turėjome iš naujo susipažinti, turėjome įprasti domėtis, kuo gyvena mano žmogus, kas jam svarbu, kodėl jis reaguoja vienaip ar kitaip.

Pradžioje taip darėme, nes taip reikia, o vėliau tai tapo natūralu ir įprasta. Kuo daugiau laiko skiri žmogui, tuo daugiau vietos jis užima tavo gyvenime ir tampa vis labiau svarbus ir artimas, vis labiau reikalingas. Štai kokius skaudžius dalykus turėjome pereiti, kad atrastume tokias paprastas tiesas!

Ieva. Vėl pradėję gyventi kartu turėjome išmokti bendrauti iš naujo. Tai vertė mus gręžtis vienas į kitą. Mes pradėjome kalbėtis. Nebe apie buitį ir vaikus. Pradėjome kalbėti apie mus. Kaip mums būnasi vienam su kitu. Kada būdami drauge jaučiamės gerai. Rūpėjo keisti prastus įpročius, kad krizė nebepasikartotų.

Pradėjome ieškoti kokios nors santykių grupės. Matyt taip buvo skirta, kad patekome į J. Kentenicho šeimos pedagogikos akademijos pirmąją grupę Lietuvoje. Dvejus metus austrų šeimos atvykdavo ir saujelę lietuvių šeimų mokė šeimos pedagogikos. Kertinė žinia mums buvo ta, kad santuokos sakramentas – šventas. Kelio atgal nebėra. Dievas yra trečias mūsų santuokoje. Tai Jis mus suvedė ir Jis nori, kad būtume laimingi, kad mūsų meilė augtų. Žodžiai įgavo prasmę, aiškiai pajutome, kad meilė – tai apsisprendimas.

Kuomet apsisprendėme likti drauge ir geranoriškai pabandėme vienas kitą priimti, jausmai atėjo iš paskos. Tiesiog negali būti abejingas žmogui, kuriuo rūpiniesi. Jei nuoširdžiai nori, kad kartu gyvenantis žmogus jaustųsi gerai, jis nebebus tau svetimas, bus tas, kuris rūpi.

Akademijoje itin pabrėžiama poros pokalbio svarba ir iš tiesų, kuomet savo kasdienybėje „išplėšiame“ laiko susitikti, pažvelgti vienas kitam į akis ir paklausti: „kaip tu gyveni?“, „kada tu jautiesi mylimas, būdamas su manimi?“, mes atsigręžiame vienas į kitą. Ir mūsų širdys susitinka. Tuomet bet kokie buitiniai barniai, nesusipratimai ir įtampos vėl tampa smulkmenomis. Net mūsų vaikai jaučia mūsų su vyru pasimatymų svarbą. Iš jų mes grįžtame nurimę ir laimingi. O kai pokalbiai vis nusikelia ir buitiniai rūpesčiai ima viršų, vaikai patys pasiūlo: „gal jūs eikite pasivaikščioti?“...

- Kaip Jums sekasi šiandien?

Ieva. Mūsų krizė baigėsi prieš septynerius metus. Reikėjo laiko vėl išmokti gyventi kartu, bet šis laikas tapo tikra dovana. Mes tapome artimesni, nei kada nors anksčiau. Pabandę iš naujo nesitikėjome atgaivinti jausmus, norėjome daug kukliau, tiktai, kad galėtume, pajėgtume gyventi drauge. Už šį apsisprendimą gavome neįkainojamą apdovanojimą: mūsų namuose vėl gyvena meilė. Mes susilaukėme dar dviejų vaikų.

Supratome, kad santuoka - tai daug daugiau nei įsimylėjimo laikas. Tai kupinas išbandymų ir netikėtumų nuotykis, brandinantis santykius ir auginantis meilę. Mes esame kviečiami auginti savo meilę, rūpintis ja lyg gėle. Kad ji gražiai augtų ir džiugintų savo žiedais, reikia ją reguliariai laistyti ir neleisti apaugti piktžolėmis. Jeigu ją apleisime, neskirsime laiko ir pastangų, ji nebebus patraukli ir kvapni, o nelaistoma gali ir visai nudžiūti.

Tikra meilė bręsta lyg vynas. Jaunas vynas svaigina, bet jo nėra net ko lyginti su brandžiu, išlaikytu vynu, kurio vertė su metais tik didėja.

Tadas. Šiandien esam laimingi būdami drauge ir augindami keturis nuostabius vaikus. Dėkojame Dievui, kad Jis mus kadaise priėmė po savo sparnu, dalyvavo su mumis priimant santuokos sakramentą ir iki šiol veda mus sutuoktinio pažinimo keliais.

Ieva. Mes nebeužduodame sau klausimo apie tai, ar sutuoktinis yra man skirtas žmogus. Sąmoningai priimtas santuokos sakramentas nuo tokio klausimo išvaduoja. Klausiame tik, ką galiu padaryti, kad mano žmogus su manimi jaustųsi laimingas... ir išgyventi, kad labiausiai mylimi jaučiamės šalia savo žmogaus, kuris su metais tampa tik įdomesnis ir artimesnis...

Dėkojame už atvirumą.

„Šeimos institutas“ su partneriais įgyvendina projektą „Pagalba santykių krizes išgyvenančioms šeimoms“, kurį iš dalies finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Plačiau apie projektą skaitykite čia.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusijos strateginėje zonoje atsivėrė pavojingas kelias (34)

Prieš porą savaičių, kai dangus buvo ganėtinai saulėtas, o oro sąlygos buvo santykinai...

Lietuva užsienio akimis: darbuotojai emigruoja, bet pensininkai lieka (252)

Kad nepatirtų ekonominio nuosmukio, rytinėms ES narėms teks susigrąžinti išvykusius darbuotojus...

Rimvydas Valatka. Išgirsti popiežių Pranciškų pavergto proto šalyje (472)

Kodėl pavergto proto? Juk popiežius Pranciškus aiškiai pasakė, kad „ši tauta iš tiesų...

Rusijos scenarijus 2050-iesiems: Kremlius prognozuoja neišvengiamą karą su Vakarais (738)

Susiskaldžiusi Europa , stagnuojančios JAV ir drąsus daugiapolis pasaulis, kuriame Kremlius...

Bastys: man reikia mandato, kad galėčiau tarnauti su nauja priesaika (24)

2017 metų gruodį prieš pat Kalėdas Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Seimo narys Mindaugas...

Velionės laidotuvės virto farsu: kur pagarba mirusiajam ir artimiesiems? (48)

Rugsėjo 9 dieną laidojome kaimynę ir daugiavaikę mamą, kuri buvo užauginusi 7 vaikus.

Finansų planavimo programėlės – išmanus būdas taupyti (1)

Finansų ekspertai sako, kad tarp turtuolio ir vargšo paprastai būna vienas esminis skirtumas –...

Baigėsi popiežiaus vizitas Lietuvoje: miniai žmonių – išskirtinis gestas linkėjo tapti vilties švyturiu, atnaujinta 19.00 (1366)

Popiežius Pranciškus sako, kad skaudžią istoriją išgyvenusi Lietuva gali tapti vilties švyturiu...

Tikrieji žmogaus teisių gynėjai nepamena Gražulio nuopelnų (140)

Petro Gražulio paskyrimas į Žmogaus teisių komitetą ne tik sulaukė 16 tūkst. parašų,...

Mokslininkai pasiūlė devynias priežastis, kodėl iki šiol dar neaptikome nežemiškos gyvybės (53)

Šiuo metu mokslininkams žinoma, kad visatoje egzistuoja milijonai, o gal ir milijardai planetų,...