Kartu su vyru esame jau penkerius metus, susituokę esame trejus metus. Turime du sūnus: 4 su puse ir 2 su puse metų. Susituokę būtumėme jau prieš 5 metus, tačiau taip nutiko, jog vestuves teko atšaukti, likus iki jų 3 dienom dėl nuolatinio vyro psichologinio smurto prieš mane. Vestuves atšaukiau aš ir vyras vis man tai prikaišioja.
Jam viskas blogai, ką aš darau... Neleidžia man priimti sprendimų. Aš gyvenu jo gyvenimą. Kiekvieną laisvą nuo darbo dieną mes važiuojame pas jo tėvus į kaimą padėti darbuotis.
Ten auginamės daržoves, turime sodą. Aš ten dirbu: raviu daržus, padedu ūkyje ir pan., o jis vis piktas tiek ant manęs, tiek ant savo tėvų. Jis sako: „Aš toks nebuvau, mane tokį gyvenimas padarė“. Bet aš vis stengiuosi jam įtikti, o jis tik pasišaipo iš manęs. Draugystės pradžioje pirkdavau jam visokias dovanėles, nors ir mažas, bet vis kažkokia staigmenėlė, o jis tik tyčiodavosi: kam čia reikia ir t.t.
Jis pats nemėgsta dovanoti dovanų, nei gėlių. Nemėgsta švenčių. Niekur nenori eiti su manim. Ir labai nemėgsta būti namie. Jam geriau kur pas draugus per dieną trainiotis, nei namie su šeima būti. Būdamas ilgiau namie, jis pradeda kabinėtis, išvis būna piktas ir pan.
Šiaip jis labai viską sugebantis yra. Viską moka ir kitus dar pamoko. Todėl ir pasitiki tik savimi, tik pats stengiasi visokius darbus pasidaryti, nes niekas kitas taip nepadarys, kaip jis pats. Todėl ant visų ir yra piktas, kad niekas nemoka normaliai dirbti, nieko nežino, galvoja ne taip, kaip jis ir t.t.
Kiekvieną dieną su juo pykstamės. Jis rėkia vis, jog aš nieko nesugebu, nesiimu iniciatyvos. O aš jei ką padarau, tai jis vis pyksta, jog ne taip padariau, kaip jis norėjo, nors nieko prieš tai nesakė. Todėl man jau nusviro rankos ką ir bedaryti...
Aš nuolat jaučiu iš jo psichologinį spaudimą. Kaip reikia jį priversti ir į save pasižiūrėti? Kad jis ir pats nėra tobulas, nors save tokiu laiko. Kaip apsiginti nuo jo psichologinio smurto? Noriu gyventi su juo, nes jis mano skonio vyras iš išvaizdos, sugebantis daug ką, dėl vaikų, nes jie jį myli ir berniukams reikia tėvo.
O aš visaip stengiuosi prie jo prieiti, bet jis nenori bučinių, prisilietimų. Kitos jis neturi, manau. Bet su tokiu vyru sunku. Galėčiau daug dar pripasakoti, bet nežinau, ar jums tai įdomu, ar galėsite man padėti.
Klausimas tik vienas: kaip apsiginti nuo vyro psichologinio spaudimo, kad išsaugočiau šeimą?
Dėkui už atsakymą,
Diana
