Jis mėgsta man kartais švelniai trenkti per užpakaliuką. Maždaug prieš mėnesį pastebėjau, kad tai pradėjo daryti vos ne nuolatos ir vis stipriau. Kartais mes pradedame juokauti ir švelniai „pasigalynėjam“. Jis pradeda mane kutenti, o aš atsilyginu tuo pačiu. Bet jau mėnuo kaip „pasigalynėjimo“ metu jis pradeda mane tikrai mušti stipriai per užpakaliuką, kad net vėliau nuėjus į tualetą pasižiūriu - jis visas raudonas.
Dar jis mėgsta pagriebti man už pėdos ir ją kutenti. Mane tai varo iš proto. Daug kartų esu sakiusi, kad man tai nepatinka ir esame dėl to ne vieną kartą stipriai susipykę. Jis sako, kad jam tai patinka ir tai yra smagu. Mane labai tai gąsdina, nežinau ką daryti. Bijau, kad nepradėtų smurtauti prieš mane rimtai. Patarkite ką daryti.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
APIE RIBĄ TARP SMURTO IR ŽAIDIMO
Taigi jūsų draugą „užveda“ galimybė sukelti jums fizinį skausmą ar erzulį. Ir jis neslepia, kad jam tai patinka. Jūsų pasakymus, kad jums tai nepatinka, jis ignoruoja.
Kol jūs to nesakėte, visa tai galima būtų laikyti žaidimu. Lovoje iš tiesų galima daryti bet ką, kas smagu abiems. Tačiau žaidimas nėra išnaudojimas. Tokios yra bet kurio žaidimo taisyklės: žaidimas tęsiasi tol, kol vienas pasako: aš nebežaidžiu. Jei tai pasakius kita pusė tęsia pradėtą dalyką, vadinasi, tai jau nebe žaidimas. O išnaudojimas bei smurtas.
Tai gali atrodyti labai nekaltas smurtas, tiesiog nejautrumas ar egoizmas. Tačiau nekaltas smurtas ir egoizmas, deja, nenyksta, jei kitas žmogus neparodo, kad jis gali duoti tam atkirtį. Arba, jei negali duoti atkirčio, nenutraukia santykių. Jūs to nedarote jau penkerius metus. Kodėl?
Jūs rašote, kad sutariate gerai ir puikiai suprantate vienas kitą. Todėl galima įtarti, kad jums suprantami draugo motyvai, o jam suprantama jūsų reakcija. Ir pagal šį nerašytą supratimą jūs abu galite žinoti, kad nepaisant jūsų pasakymo, kad jums tai nepatinka, jūsų draugas girdi kai ką kitką. Jis girdi iš jūsų tokį neišsakytą pranešimą: „mano drauge, aš tau sakysiu, kad man tai nepatinka, bet aš sakysiu tai taip neužtikrintai ir taip nerimtai, kad tu nekreipk dėmesio į mano žodžius“.
O jūs jo veiksme perskaitote tokį pranešimą: „aš ne toks vaikinas, kuris paklustų tavo prašymams. Aš toks vaikinas, kuris lenkia savo liniją, o būtent tokie tau ir patinka“. Jūs pasąmoningai informuojate vienas kitą apie tai, kad „aš ir tu - tikri vyras ir moteris“.
Žinoma, kad jūs ir pykote ant jo, ir sakėte, kad nepatinka jums nei kutenimai, nei pliaukštelėjimai. Tačiau už žodžių, kuriuos mes sakome, slypi dar ir nerašyti susitarimai, kurie matosi ne iš žodžių, o iš veiksmų. Jo veiksmai sako: „aš kietas ir nekreipiu dėmesio į tave“. Jūsų veiksmai sako :„aš tai atleidžiu ir pakenčiu“.
Beje, kai berniukai pradeda virsti vyrais, jie dažnai tampo mergaites už kasyčių. Kodėl? Todėl, kad instinktyvus lytinio brendimo pradžios elgesys kaip tik ir verčia juos siųsti mergaitėms šį signalą: „aš esu kietas, agresyvus, vadinasi, „tikras“ vyras, ir aš atkreipiu į tave dėmesį“.
Bundantis seksualumas stumia berniuką taip elgtis. Tačiau seksualumas dar miglotas, nesuvoktas iki paauglystės. Mergaitės pasipiktina, bet nesiskundžia ir neatkerta berniukams, tuo sakydamos: „aš esu mergaitė, aš pakanti ir atleidžianti, vadinasi, esu „tikra“ moteris“.
Bundantis jos seksualumas verčia ją būti atlaidžia. Šie nerašyti pranešimai todėl ir egzistuoja, kad kitos kalbos apie lytinius santykius berniukai ir mergaitės dar nemoka. Ir patys nelabai savo impulsus supranta.
Žinoma, mergaitės taip pat būna pakankamai agresyvios, ir neretai moka fiziškai apsiginti, ypač jei jų daugiau, o berniukas silpnesnis. Ir koks bebūtų agresyvus berniukas, o viduje jo gyvena ir užuojauta, ir supratimas, ką reiškia svetimas skausmas.
Lytinis brendimas – dar ne viskas. Anksčiau ar vėliau berniukas išmoksta asistuoti mergaitei, rašyti jai ir sakyti: „tu man patinki“. T.y. berniukas pereina prie tokios kalbos, kurią mergaitė gali suprasti vienareikšmiškai.
Todėl dvidešimtmečiams tikrai metas įvaldyti tokią atvirą kalbą. Ir kokia bebūtų dvidešimtmečio vaikino branda, jis turi suprasti, kad jo seksualumas – tai ne tik veiksmas, bet ir bendravimas, kontaktas. O kontaktas įtraukia į save atgalinį ryšį.
Jūsų vaikinui galima paaiškinti: jei tavo draugas tiesiog praėjęs pro šalį trenktų tau per galvą- ar tu suprastumei tai, kaip pokštą? Žinoma, jei draugas po to sustotų ir sulauktų tavo reakciją, o jei tu užsigautum, pasakytų :„baik, nenorėjai tavęs užgauti“.
O jei jis nekreiptų dėmesio į tave? tai greičiausiai tu ne juokais supyktum, ar ne? Taigi, draugiškas pokštas – tai ne šiaip „užsinorėjau - padariau“, o žmogiškas kontaktas. Bet kontaktas tik tiek, kiek kitas žmogus sulaukia tavo reakcijos, ją priima ir atsako į tai, kaip tu sureagavai.
Taigi, jei jis jums ką nors daro, o jūsų reakcijos nepaiso, jis ne kontaktuoja su jumis, o tik žaidžia su jūsų kūnu, tarsi jis būtų jo nuosavybė. Kontakto su jumis tuo metu nėra. Jei jūs šitaip leisite su savim elgtis, jums teks irgi žiūrėti į savo kūną kaip į daiktą, kurį jūs skolinate draugui su viltimi, kad jis jam nieko blogo nepadarys. Arba bent nesugriaus, nesužalos.
Jūs tuomet susvetimėjate su savo kūnu. Ir irgi su juo nekontaktuojate. Vardan ko? Vardan ryšio. Geriau aš susvetimėsiu ir leisiu prieš save smurtą, kad tik nelikčiau viena... Jei jūs leisite sau paaukoti save pačią, tai gali sukelti jūsų draugui nepagarbos jausmą, atriš rankas jo ne patiems gražiausiems instinktams. Ar verta?
Paklauskite savęs: ar jūs pakankamai mylite ir gerbiate save? Tiek, kiek jūs save gerbiate, tiek jūs gerbs ir draugas.
Pagalvokite apie tai.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
*******************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
