Su vyru mes gyvename daugiau nei 20 metų. Viskas buvo gražu, išskyrus kažkokius nereikšmingus nesutarimus, kuriuos greitai užglaistydavome, daug kalbėdami apie tai. Sūnus prasitarė, kad mūsų šeimos santykius laikė idealiais. Mes visus sunkumus įveikdavome tyliai, ramiai, nekaltindami ir nepriekaištaudami vienas kitam.
Žinoma būta ir „atšalimo“ laikotarpių, bet kaip kitaip tiek metų gyvenant kartu. Tačiau vieną dieną man viskas apsivertė aukštyn kojom... Atsitiktinai jo elektroniniame pašte aptikau laiškus merginai, kuriai vos tik 24 metai. Ji gyveno ir mokėsi Danijoje.
Laiškai buvo pilni mažybinių, meilių žodeliu, intymių erotinių pašmaikštavimų (nors realiame gyvenime jis jų nemėgta vartoti), galima buvo suprasti, kad jis žino daug dalykų kas vyksta jos kasdienybėje ir bendrauja ne mėnuo ir ne du. Aš negaliu ir nemoku papasakoti, kokią reakciją iššaukė man šie laiškai: šleikštulys, nusivylimas, neapykanta... Atrodo, su diena nubraukiau viską ką malonaus ir gražaus iki tol buvau patyrusi gyvendama su juo.
Žinoma, jis labai pergyveno ir jautė begalinę gėdą prieš mane ir sūnų (daugiau niekas nežino ). Sužinojau ir šios merginos koordinates, rašiau jai daug laiškų. Tai buvo virtualus bendravimas ir realiame gyvenime jie nebuvo susitikę Ji atsiprašinėjo, teisinosi, aiškino ir gynė mano vyrą sakydama, kad jis net negalvojo slėpti savo statuso, amžiaus (beje jam 46 m.) ir neneigė, kad patenkintas mūsų santuoka.
Tai kas čia galų gale vyko, nes laiškuose galėjai perskaityti tokią frazę - „svajoju apie tave V..., bet negaliu atskleisti visko, nes tavo planuose to nėra“, „myliu tave tokią originalią ir fainą“, „kaip gera tave tokią turėti“, bučkis į visur kur tik pageidauji" ir t.t. Kas vyko? Anot jų, tai tik blevyzgos, nusikalbėjimai ir visiškai nieko rimto, nes tuose „rašliavose“ visi žodžiai neturi tokios prasmės, kokią jie paprastai turi.
Ilgai nesvarsčiusi parašiau prašymą ištuokai. Susirašinėjimas su šia mergina peraugo į labai piktų laiškų rašymą, nes aš, kad ir kiek kalbėčiau su savimi, niekaip negaliu suvokti, kaip mergina su savo tėvo amžiaus vyriškiu galėjo pasinerti į virtualius, intymius santykius ir mėgautis tuo.
Manau, kad tai vyro dvasinė neištikimybė. Daug skaičiau apie tai, klausiau savęs, ar tai nėra egoizmas, gal kažką dariau ne taip, bet nuo to man nepasidarė lengviau. Jau praėjo daugiau nei metai, o aš niekaip negaliu pamiršti, atleisti, o šiai merginai jaučiu begalinę neapykantą, nors iki tol net nežinojau, kas tai yra. Jaučiu, kad tai mane labai išsekino psichologiškai, nes dar nebuvo ne vienos dienos, kad negalvočiau apie tai. Jaučiuosi pažeminta. Išduota ir nusivylusi, nes man pati plačiausia vertybė - šeima ir santykiai su artimiausiais žmonėmis. Gal Jūs turite atsakymą?
Gal tikrai aš viską „sutirštinau“ ir dabar kankinu save? Gal tikrai čia tik egoizmas, nes niekas nebuvo manęs taip pažeminęs ir įskaudinęs.
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI VYRAS ĮSIMYLI JAUNESNĘ
Manau, kad jūsų jausmai jums nėra įprasti. Dar daugiau - jūs jų nekenčiate. Gal dėl to viskas taip ir užsitęsė? Kaip jūs rašote, „mes visus sunkumus įveikdavome tyliai, ramiai“. Dabar elgtis tyliai ir ramiai reiškia auginti viduje neapykantą. Juk kuo tyliau ir ramiau mes išgyvename pyktį, tuo lengviau jis virsta neapykanta.
Kodėl? Todėl kad elgdamiesi tyliai ir ramiai mes elgiamės ne visai natūraliai, ne taip, kaip liepia su pykčiu elgtis gamta; o taip būna tik kai mes nekenčiame paties pykčio. Mes norime jo nejausti, o kai jaučiame, imame nekęsti šitą jausmą. Ir drauge nekenčiame to, kas buvo pykčio priežastis. Štai iš šių dviejų jausmų – pykčio ir nepakantumo savo pykčiui- dažniausiai ir gimsta neapykanta.
Jūs, žinoma, paklausite: o ką reiškia „priimti savo pyktį“? Ką man reikėjo daryti- muštis ir klykauti? O aš jums atsakysiu: priimti pyktį - reiškia pripažinti savo viduje: „taip, aš GALIU pykti“. Pasakyti sau: ne, man NEREIKIA viską spręsti tyliai ir ramiai“. Kaip tai atrodytų?
Įsivaizduokime, kad jūs tiesiog sužinojote apie vyro neištikimybę, ir, kaip ir dauguma moterų šioje situacijoje, išgyvenote nusivylimą, pyktį, nuoskaudą. Tačiau jūs visus šiuos jausmus priimate, ir štai po kokios savaitės – dviejų, įsitikinusi, kad tai tik eilinis eilinio sutuoktinio susižavėjimas - susitaikote. Vyras nesiruošia jūsų mesti, jam nesmagu dėl savo jausmų - ir jums to pakanka. Jūs pajutote įvairius nemalonius jausmus, išreiškėte juos, o po to vėl susitaikėte. Galbūt jūs netgi truputį jam atkeršijate – juk ir jums gali būti įdomūs kai kurie vyriškiai ir paflirtuojate su kuo nors. Viskas labai greitai baigtųsi.
Kitaip yra pas jus. Jūsų viduje gyvena aiškūs „ne“: susižavėjimams santuokos metu; šeimyniniams konfliktams; pykčiui. Jūsų šeimoje viskas turi būti sterilu: jokių „nuėjimų į kairę“, jokių ūmių santykių aiškinimųsi! Jūs turite būti „ideali šeima“, t.y. kur viskas sprendžiama tyliai ir ramiai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog jūsų šeimoje gyvena du nepakantumai: nepakantumas susižavėjimams ir nepakantumas pykčiui. Jūsų šeimoje yra tabu laisvei. Nenuostabu, kad jau daugiau kaip metai jūs vis dar nekenčiate vyro ir nekenčiate savo pykčio. O vyrą traukia virtualinis „laisvės“ pakaitalas.
Jūs, žinoma, pastebėjote, kad „nepakantumas susižavėjimams“ irgi, mano nuomone, palaiko jūsų neapykantą. Ir jus gali labai papiktinti pati mintis, kad aš tarsi ginu neištikimybę. Todėl noriu, kad jūs gerai mane suprastumėt: yra veiksmai ir yra jausmai bei potraukiai.
Jausmas ir potraukis kyla be mūsų valios ir ketinimų. Mes nelaisvi įsimylėti ar neįsimylėti. Vyras nelaisvas patirti ar nepatirti erekciją pamačius erotišką moterį, net jei yra labai įsipareigojęs kitai moteriai. Moteris nelaisva nejausti ar jausti geismą, sudrėkti ar nesudrėkti, jei ji lytiškai susijaudino. Tai - tiesiog instinktai.
O mūsų atsakomybė įmanoma ne instinktuose, o tik veiksmuose. Tai reiškia, kad kažkaip pasielgę (tarkime, nubėgę paskui mus sujaudinusį žmogų ir palikę dėl jo šeimą), mes susiduriame su pasekmėmis: mūsų, tarkime, laukia kaltės jausmas, o gal net skyrybos.
Elgesys – štai už ką mes atsakome. Pagalvokite: ar susižavėjimas yra nusikaltimas? Štai, tarkime jums per dvidešimt vedybinių metų - ar jums NEIŠĖJO susižavėti kokiu nors vyriškiu ar jūs paslapčia SUSIŽAVĖDAVOTE, BET SLĖPDAVOTE ŠĮ JAUSMĄ nuo vyro ir nuo savęs? Ir tokiu atveju, kas yra nusikaltimas, o kas - dorybė: jausti kažką ar bėgti nuo savo jausmo? Tiesa ar melas?
Santuokoje gyvena žmonės, kurie idealiu atveju turėtų patirti tris meilės rūšis. Jos tokios: lytinis potraukis; susižavėjimas; prieraiši meilė. Tačiau yra tik maža dalis šeimų, kuriose visos šios meilės egzistuoja kartu visą santuokinį gyvenimą. Lytinis potraukis gali kartais atsirasti ir jums, ir jūsų vyrui visai kitiems žmonėms: jus, tarkime, gali sujaudinti erotinė scena iš filmo; erotinis sapnas; fantazija.
Susižavėjimas sutuoktiniu dažniausiai tęsiasi iki trejų metų, o po to silpnėja. Ir tik prieraiši meilė yra ilgiausia - ji tęsiasi dešimtmečiais. Tačiau visai natūralu, kad atsiradus prieraišiai meilei mus vėl gali aplankyti susižavėjimas – taip gali atsitikti ir pačiam dorybingiausiam, ir pačiam nedorybingiausiam žmogui. Tik dažniausia kaina už tai – nešvarios sąžinės jausmas.
O dabar praktiškas klausimas: ką jums daryti su savimi?
Pabandykite priimti ir savo pyktį, ir savo teisę į susižavėjimą. Kai tai įvyks, jūs pajusite, kad neapykanta vyrui ims slūgti. Kodėl? Todėl, kad mes atleidžiame kitam žmogui tik tuomet, kai atleidžiame sau pačiam. Leiskite sau susižavėti - leisite ir vyrui. Ir savo vaikui leisite. Ir savo kaimynei. Ir visiems pasaulio žmonėms. O kai leidi - tai ir paleidi žmogų. Ir kai paleidi, jis - tas žmogus - darosi laisvas. Laisvas žmogus gali rinktis. Ir spėkite - kokias žmonas renkasi vyrai: tas, kurios kaip cerberiai prižiūri juos, ar tas, kurios ramiai sako: „štai tau dabar susižavėjimas, ką gi, palauksime, kol ši liga praeis“.
Ir vėl norėčiau, kad jūs mane gerai suprastumėt. „Leisti sau susižavėti“ visai nereiškia „eiti ir nusidėti su kitu“. Apskritai žodis „leisti“ nereiškia „imti ir padaryti“. Čia vis ta pati painiava gaunasi, pagal kurią „kad kažkas neįvyktų, reikia to neleisti“. Nieko panašaus. Kaip tik mažiausiai „nuėjimų į kairę“ ten, kur tai suvokiama kaip natūrali būsena, kaip praeinanti liga. O kur yra „ne, taip elgtis negalima“- ten daugiausiai ir pagundų. Tik svarbiau yra ne tas. Ne kontrolė ir ne laisvė.
Svarbiau mums yra jausti, jog esi gyvas, kad vis dar sugebi mylėti, o dalis šio sugebėjimo - atleisti. Štai jūsų vyras - juk jis greičiausiai ir įsimylėjo tokią jauną merginą, kad pats nori jaustis jaunas, kad pajuto, jog sensta, o tai baisu. Ir jūs - štai pykstate ant jo ir ant savęs, ir vis dėl to, kad nenorite galvoti, kad jūsų šansai būti mylimai yra mažesni, nei kai kurių jaunų suvedžiotojų. O kodėl jūs nenorite to galvoti? Todėl, kad norite likti jauna, mylima ir galvoti: „aš - pati geriausia“.
Tad štai kaip: jaunas savo siela žmogus - tas, kuris turi laisvę: laisvę pykti ir susitaikyti; laisvę susižavėti ir nusivilti.
Pagalvokite, ar aš teisus. Ir linkiu jums sielos jaunystės.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
