Štai dabar 8 m. kai jis negeria, šiaip rūpinasi mumis, bet prieš metus sužinojau, kad jis turi kitą moterį. Na, jis tada prašė atleisti, a la suklydo. Aš atleidau. „Ko nebūna“, - pagalvoju, bet dabar (po metų) aš ir vėl pagavau su ta pačia moterimi (su kuria, pasirodo, ir nebuvo nutraukęs santykių.
Šį kartą aš jau rimtai susimąsčiau, kad neverta atleisti, nors jis labai prašo, verkia, keliais eina, o man visai neskauda širdies. Vaikai taip pat prašo susitaikyti, o aš, kvaiša, baigiu pasiduoti, nebežinau ką daryti, nors šį sykį jis lyg ir atviras. Sakau „lyg“, nes melo per visą tą laiką daugiau nei tiesos. Tiesa, pati kalbėjau su ta moterimi, mes gražiai pasikalbėjom, tai ji labai norėtų gyventi su mano vyru, o jis jai sakęs, kad šeimos nemes. Tai ką daryti?
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Neištikimybė išties labai nelengvas išbandymas santykiams, ypatingai, kai suvokiame, jog tai ne vienadienis nuklydimas, bet pasirinkimas būti dvipatystėje kurį laiką, taip ir negalint atsisakyti vieno ar kito santykio.
Dar sunkiau patikėti žmogumi, kuriuo vieną kartą jau buvote patikėjusi. Kuris vieną kartą jau buvo pasirinkęs jus, bet nesugebėjo nutraukti kito ryšio. Kurio klausantis šiandien, greičiausiai natūraliai kyla klausimas: ar jis renkasi šeimą, ar siekia, jog patikėtumėte jo pažadu...
Dėl šių ir kitų jausmų tiek kalbant apie santykį, tiek apie jūsų savastį, neištikimybė yra ta viena, į kurią labai svarbu atkreipti dėmesį ir nebandyti jos tiesiog nepastebėti ar pamiršti, nurašyti, kad ir vienkartiniam paklydimui.
Atleisti yra išties svarbu, tačiau tai nėra viena tik atleidimo reikalas. Pirmiausia, žinoma, neištikimybė yra asmens pasirinkimas. Visgi jai neretai reikalinga tuščia erdvė, kuri atsiranda santykiuose. Būtent dėl to, susitaikymas tikras ir prasmingas tik tuomet, kai sutuoktiniai priima, jog tai atsitiko jų saugotoje teritorijoje, už kurią abu buvo atsakingi.
Ką tai reiškia? Buvimas kartu toliau turi kelias sąlygas. Pirmiausia tai yra jūsų sutuoktinio pasiryžimas likti su jumis, priimti jūsų jausmus išdavystės akivaizdoje ir nutraukti kitus santykius. Ir tai turėtų įvykti ne laikant sukryžiuotus pirštus, kaip kad mažo berniuko, kurį pričiupo mama atveju, bet dviejų suaugusiųjų pokalbyje.
Beje, kad nebūtų mažo nusikaltusio berniuko, pirmiausia neturėtų išnirti teisi mama. O tas suaugusiųjų pokalbis turėtų būti apie tai, kas atsitiko su jūsų santykiu, jog jame atsirado vietos dar vienam žmogui?
Ką jis atnešė į jūsų sutuoktinio gyvenimą, ko jis buvo pasigedęs jųdviejų bendrystėje? Galbūt skamba įžūliai. Juk jūs esate apgauta, pažeminta ir dabar galvoti apie kitą?! Išties nebūtinai gebėsite tai daryti dabar, kai esate įskaudinta, nuvilta ir norisi taip pat atstumti kitą, kaip kad jis pasielgė su jumis. Visgi santuokos šokis yra dviejų žmonių reikalas, kaip ir nesėkmės joje.
Atrasti, kaip jūsų šeima ar kiekvienas iš jūsų atėjo iki šio taško, ir pasidalinti, kaip abu išgyvenote šį išdavystės laiką, nėra lengva, ypatingai savarankiškai, kuomet į pirmą planą išlenda nuoskaudos, nusivylimas, kurių greičiausiai abu turite apsčiai.
Todėl vienas iš būdų, kur kas vertesnis už keliaklupsčiavimą, kuris vargiai gali duoti ką nors konstruktyvaus santuokai, būtų poros konsultacija. Net jei jos metu abu prieisite sprendimą nebebūti kartu, tai bus buvimas tiesioje. Išeiti iš tikrai artimo ir net jei ir buvusio svarbaus santykio geriau žinant, kas su juo įvyko. Kitu atveju, gali būti, jog visas likęs gyvenimas taip ir prabėgs išdavystės fone. Kuomet pyktį ir abejingumą, keis liūdesys, savęs nuvertinimas, kaltė ir kaltinimas.
Taigi davus sau laiko pabūti su gauta žinia, nieko neskubinant, padėkite sau atrasti jėgų išgirsti apie savo santuoką iš savo ir sutuoktinio širdies ir lūpų.
Rekomenduojama literatūra: Yves Dalpe. Neištikimybė nėra banali. 2009 m.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
