Tada, kai vienoj klasėj mokėmės, buvom tik labai geri bičiuliai, ne daugiau. Jau prieš 2 metus pajutau, kad jį labai įsimylėjau. Tiesiog trenkė jausmas kaip žaibas. Ir jau 2 metus niekaip negaliu jo pamiršti...
Jis merginos neturi, su manim visai draugiškai bendrauja, kai parašau jam ką nors, jis atrašo, bet niekada pats pirmas neparašo. Jis labai drovus nuo pat vaikystės. Nemanau, kad jam rūpiu, nes jei rūpėčiau, tai jis tai parodytų, todėl noriu jį pamiršti, bet neišeina.
Neseniai jį sutikau parduotuvėje, jis su keliais draugais ten buvo. Kai mane pamatė, jis iš karto nuleido galvą ir taip praėjo tylėdamas, o jo draugai kažką jam pasakė, pradėjo kumščiuoti jį.
Beje, prieš metus aš jį pakviečiau į savo gimtadienį, padariau atviruką, o draugė nunešė. Tada jo namuose nebuvo, tai ta draugė atviruką padavė jo mamai. Bet jis į mano gimtadienį neatėjo. O aš taip norėjau su juo pasikalbėti, pabendrauti...
Gal ir kvaila priežastis, bet aš supykau ant jo. Kada draugė man jį primena aš įnirštu, vis įtikinėju ją, kad jo nebemyliu, bet taip tik apgaudinėju ją ir save. Ir mamai apie tai sakiau, tai mama vis bando mane supiršti su kokiu nors kitu vaikinuku, bet tada aš tik dar labiau susinervinu.
Labai prašau, patarkite ką daryti, padėkite man... Nes jaučiu, kad greit išprotėsiu... Ir nesakykit, kad skambinčiau į įvairius pagalbos centrus, nes jie man nepadeda...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Sutariam, į pagalbos centrus skambinti neraginsiu. Turėtų būti tikrai nelengva, kuomet mintys, jausmai, lūkesčiai, svajonės be paliovos sukasi aplink vieną asmenį. Dar sunkiau stebėti jį ramiai gyvenantį ir arba nepastebinti, arba neparodantį, jog mato tavo išgyvenimus, susijusius su juo.
Natūralu, jog nori atpažinti, ar vaikinukas, kuris patinka tau, turi kokių nors panašių minčių, ką reiškia jo bendravimas arba aktyvumo, iniciatyvos nebuvimas. Labai nuoseklu, kad tavo širdis pilna jausmo, galva - klausimų, o visi informacijos priėmimo kanalai yra paruošti gaudyti bet kokią žinią, gestą, kurie padėtų suprasti.
Esi susižavėjusi. Kitas tarsi užvaldo visą tavo teritoriją ir tampa svarbiausiu gyvenimo asmeniu, kartais net visu gyvenimu. Ir greičiausiai ši būsena kelia dvigubus jausmus: kančią, kad negali daugiau bendrauti su žmogumi, kurį įsimylėjai, kita vertus, tai yra tavo svajonių, emocijų šaltinis, kurį patiria didžioji dauguma tavo amžiaus merginų.
Jei pakalbėtum su mama, vyresnėmis draugėmis, tetomis, jos greičiausiai papasakotų ne vieną istoriją apie save, kai teko daug galvoti, stebėti ir perklausti santykio su mylimu vaikinu galimybes. Kiek ašarų išlieta, kiek laiškų mintyse ir ne tik parašyta, kiek klausimų apsvarstyta... Įsimylėjėlių, kuriems teko ilgai laukti,o neretai ir nesulaukti atsako, buvo ir bus visais laikais. Tai ne liga. Jei renkiesi atsiduoti šiam jausmui, jis išties yra dovana. Sunki, bet dovana.
Tavo amžiaus merginoms labai svarbu pajusti, jog jos gali sukurti romantišką santykį. Nori sau atsakyti: „ar esu pakankamai graži, įdomi, patraukli, kad galėčiau atkreipti vaikino dėmesį, sužadinti jo simpatiją savo atžvilgiu?“.
Vaikinams taip pat svarbu patirti savo kaip vyrų vertę, tačiau ne visi jie atkakliai siekia tokios pačios draugystės. Poreikis gali būti išreikštas kitaip, vėliau. Tai gi įsimylėjimas yra būdingas ir neišskirtinis potyris. Vis dėl to ir čia gali rinktis, kaip su juo būti. Jausmų nederėtų nei neigti, nei ignoruoti, nei kur nors nuo jų bėgti. Tačiau jie nėra vienintelis ir svarbiausias kriterijus renkantis kaip būti toliau...
Tu esi įsimylėjusi vaikinuką, kuris negali, gal nemoka, gal nedrįsta atsakyti į tavo jausmus taip pat. Greičiausiai išgyveni didelį troškimą su juo draugauti, būti šalia jo ir vadintis jo mergina. Priimdama tai, jog paaugliams romantiški santykiai be galo svarbūs ir trokštami, norėčiau priminti, jog šis amžiaus tarpsnis turi ir kitas užduotis.
Tau yra šešiolika metų. Tai yra laikas, kuris ypatingai skirtas augimui ir savo asmens puošimui. Savęs ruošimui tikrajam santykiui tarp vyro ir moters. Įsivaizduoju, kaip labai trokšti patirti romantišką bendrystę, tačiau pasirinkdama draugauti, pasirenki ir įsipareigoti. Vadinasi, skirti daug savo laiko, energijos ir minčių. Viso to ne mažiau reikia ir kitiems dalykams - savęs atradimui ir visokeriopam gražinimui.
Paauglystė yra laikas mokytis tiesiog draugauti su merginomis ir vaikinais, atrasti savo pomėgius, plėsti pasaulio pažinimą ir jo patyrimą. Ieškoti, kas yra tavo vertybės, tavo gyvenimo stuburas. Žvalgytis, kas tau patinka, kas tave liūdina, žeidžia, kuo tau gyvenime norisi rūpintis. Tai yra laikas, kai galima svajoti, mėgautis ir pajusti, jog esi vertinga vien todėl, kad esi tu, o ne todėl, kad esi su kažkuo.
Kuomet vyras ir moteris ateina į santykį jau su lūkesčių jame pasilikti kaip šeimai, be galo svarbu, ką jie į jį atsineša. Kokias žinias, išgyvenimus, nuostatas, patyrimus, savo dovanas. Dėl to kartais verta savęs paklausti, ar tikrai šiuo metu laiko ir energijos skyrimas įsimylėjimo jausmas yra geriausia ir daugiausia, ko gali sau linkėti? Ar tikrai nėra daugiau nieko, ko nori išmokti, kaip nori save atskleisti, ką nori patirti, perskaityti, nupiešti, sušokti, sugroti ar suvaidinti?
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
Joshua Harris. „Atsisveikinimo bučinys pasimatymui“, 2005 m.
Rašykite: psichologui@delfi.lt
